Raginama mažinti viešojo sektoriaus darbuotojus ir peržiūrėti pašalpų sistemą. Bet juk tai juokingos kosmetinės priemonės. Jei Lietuvoje tendencingai mažėja gimstamumas, dirbančiųjų santykis su negalinčiais dirbti, jokie optimizavimai iš esmės nieko nepakeis.
Mano nuomone, Lietuvai reikia ryžtis aktyviai imigracinei politikai. Nors gyvenimas mūsų šalyje ir nėra pats lengviausias, manau, jog yra pasaulyje regionų, kur žmonės gyvena daug blogesnėmis sąlygomis ir esant galimybei sutiktų persikraustyti į Lietuvą.
Baisiausia skaityti naujienas, jog Lietuvoje trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Štai ir galimybė pagerinti padėtį. Reikia pasikviesti trūkstamų profesijų žmones iš skurdžių šalių, užtikrinant jiems gyvenimo Lietuvoje perspektyvas. Neabejoju, kad yra daug mechanizmų, kaip būtų galima padaryti.
Blogiausia tai, jog atvykėlių lietuviai bijosi ir verčiau pasirinktų miglotą senatvę skurde, tuščiame Lietuvos kaime, nei sutiktų gyventi kartu su svetimtaučiais.
Jokiais tyrimais nesivadovauju, bet iš kasdienės atmosferos nujaučiu, jog labiausiai imigrantų politikai priešintųsi vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės. O juk jiems turbūt ir reikėtų labiausiai rūpintis imigrantų svetingu sutikimu vien dėl to, kad tie emigrantai vėliau uždirbtų jiems pensijas.
Auganti jaunoji karta nepajėgs to padaryti, nes jų paprasčiausiai bus per mažai. Pasigirsta minčių, jog dedama daug vilčių į reemigraciją. Tai procesas, kai emigrantai lietuviai grįžta atgal į Lietuvą. Tikrai sveikintina iniciatyva, malonu susigrąžinti tautiečius, bet ir jie demografinės problemos niekaip neišspręs.
Juk emigracijos lietuviai yra tie patys europiečiai, pasižymintys prasta reprodukcija. O ir naivu tikėtis, kad gimstamumas gerėjant gyvenimo sąlygoms stebuklingai didės. Yra kaip tik priešingai – kuo žmonės geriau gyvena, tuo mažiau apsikrauna gausiomis atžalomis. Tad net ir sugrįžę į savo šalį lietuviai negausiai padidintų populiaciją su tomis pačiomis problemomis.
Imigracija – taip pat didelis iššūkis, žmonės turi būti integruoti, tapti kultūros dalimi, o priimanti visuomenė turi būti tam pasiruošusi. Kaip Lietuvai to pasiekti, kai vengiama apie tai net kalbėti? O aukščiausi šalies vadovai geriausiu atveju diskutuoja apie išvykusių lietuvių susigrąžinimą.
Gal palikime juos ramybėje, jie grįš tada, kai gyvenimas Lietuvoje bus lengvesnis, o ne todėl, kad kažkas prašo sugrįžti. Politikams turbūt baisu apie tai kalbėti, kadangi daugelį lietuvių jie laiko rasistais ir nacionalistais ir mano, kad, prabilę apie imigrantų poreikį, susilauktų tik rinkėjų pasmerkimo.
Manau, kad Lietuva įkvėpimo turėtų semtis iš multikultūriškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kadaise gebėjusios pritraukti imigrantus. Jei tai buvo įmanoma prieš šimtus metų, kodėl neįmanoma dabar?
Mažėjantis gyventojų skaičius yra visų Lietuvos piliečių rūpestis ir svarbiausia aktualija. Mes tiesiog privalome rūpintis, kur gauti dirbančių žmonių.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
