Kaip jis sako: važiuoja į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus. Ilgos tos kelionės! Aš jo taip pasiilgstu!
Užsiropštusi ant palangės, įbedu nosį į šaltą stiklą ir nužvelgiu vakarėjantį kiemą. Paskutiniai saulės spinduliai glosto margaspalve eile stovinčius kaimynų automobilius. Tarp jų pastebiu nedidelį tarpelį, į kurį grįžęs tėvelis turbūt įstatys mūsų šeimos mašiną.
Paskui triukšmingai įžengs į namus su dideliu ir sunkiu kelionės krepšiu, kuriame visada būna daug lauktuvių. O svarbiausia – saldainių! Pamatęs savo moteris, kaip jis mus vadina, giliai atsidus ir stipriai stipriai visas apkabins. Tai bus džiaugsmo!
Mama skubės vakarienę šildyti, nes jai visada rūpi, kad šeimyna pavalgiusi būtų. Vyresnioji sesuo kažkokią karščiausią naujieną papasakos. O aš, kaip jauniausia ir mažiausia, tik glaustysiuosi prie tėčio ir bandysiu įsiterpti į pokalbį. Pavargęs tėvelis su švelnia šypsena klausysis mūsų žeriamų naujienų.
Bet aš užsiropštusi jam ant kelių tylutėliai pakuždėsiu į ausį klausdama, ar jis rado, būdamas kelionėje, giliai krepšyje paslėptą mano piešinį. Juk savo tėčiui aš nupiešiau tokią didelę raudoną širdelę! Taip norėjau, kad ji trykšte trykštų meile, kad net bepiešdama raudoną pieštuką nulaužiau.
Aš labai myliu savo tėtį, nes jis pats geriausias! Mes abu tiek daug visokių įdomių dalykų esame nuveikę, kad net mama su sese nežino. Tai mūsų abiejų didžiosios paslaptys. Juk sesutės gaublys iki šiol didelių ir mažų pirštų atspaudų nusėtas, kadangi žaidėme keliautojus.
O grindyse žiojinti skylė, kilimu pridengta, tai inkilų kalimo pėdsakas. Ir dar daugybę išdaigų ir pokštų esame prikrėtę, kurių niekam nepasakojame. Smagu su tėčiu vakarais prieš miegą knygas paskaityti. Man labai patinka, kai jis savo griausmingu balsu vilką ar lokį vaizduoja. Tada iki ašarų prisijuokiu.
O kiek filmų abu peržiūrėję ir aptarę! Net nesuskaičiuočiau! Labiausiai man patinka dokumentika apie gamtą: gyvūniją, augmeniją. Čia tėvelis daug man visko papasakoja, paaiškina, nes jis – kaimo vaikas. Įdėmiai klausau jo pasakojimų iš vaikystės prisiminimų.
Linksma su mūsų tėčiu būti miške, nes tada ne tik uogaujame ir grybaujame, bet apžiūrime rastą lapės olą, pasigrožime bebrų namais, pamėgdžiojame paukščių balsus. Net nebaisu po tamsiausias ir gūdžiausias miško tankmes, kuriose, kaip aš manau, raganos ir velniai gyvena, palandžioti – juk greta mūsų būna stiprus ir tvirtas tėvelis. Aš tikiu – jis mus išgelbėtų nuo visų baisybių.
Aš labai pasiilgau savo tėvelio, kuris tuoj tuoj turėtų pasirodyti, nes jo kelionės krepšyje tuksi mano nupiešta raudona didelė širdelė, kuri jam ir pasakė, kad namuose jo laukia tos, kurios jį labai myli!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
