Štai ūgtelėjus žengėme kartu pirmuosius žingsnius. Kai mama naktimis dirbdavo ligoninėje, mes kartu mokėmės pažinti pirmąsias raideles, kurias iškirpdavai man iš žurnalų. Skaičiavome kartu ir skiemenavome.
Kokių tik išdaigų neprisigalvodavau. Štai sumąstau pasisupti ant televizoriaus durelių, lyg nujausdamas sakai: „Būk gera, nedaryk taip.“ O aš žinau, kad tu geras ir ant manęs nepyksi. Bet būdavo, kai suklysdavau. Tu supyksti ir nubaudi mane.
Kai lankiau darželį, tapai dar griežtesnis. Tačiau vos sugriežtėdavo tavo tonas, vis bandydavai mano dėmesį nukreipti kitur. Vesdavaisi į gamtą skinti gėlyčių, bet man tai buvo neįdomu. Aš juk visada buvau padykusi.
Kai sirgdavau, būdavo gera, kai mane supdavai, nešiodavai ant rankų ir visada užleisdavai vietą lovoje šalia mamos. Pildei mano norus.
Artėjant paauglystei mūsų santykiai ėmė keistis. Kažkas nutrūko. Mačiau ir verkiantį tave, ir nekalbantį su manimi, bet man juk tuo metu jau rūpėjo berniukai. O tu buvai toks rimtas, protingas ir linkintis man gero, tiesiog nesuprasdavai manęs.
Pamenu, kai per Jonines ištiko bėda. Pavėlavau į autobusą, skambinu tau, o tu keliesi ir važiuoji. Gera širdyje, ramu ir saugu, važiuoju su tavimi.
Po savaitės išvykau į Didžiąją Britaniją. Niekada nebuvau iš tų moksliukų, kuriai pavyktų lengvai rasti darbą. Buvau tavo lepūnėlė, bet mane vis tiek išleidai.
Dabar mes kasdien bendraujame internetu, o aš net neabejoju, kad esi mano pats geriausias patarėjas, užtarėjas ir tėtis bei senelis. Maža aš vis sakydavau, kad neturėsiu jokio kito vyro, tik tave, tėti. Myliu tave, tetuk! Tu mano vienintelis vyras!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
