Iš tikrųjų – ką vaizdavo šių metų istorijos egzamino lape pateiktas Jano Matejkos paveikslas? Krėvos ar Liublino unijos sudarymo ceremoniją? Kurios paveikslo detalės mokiniams turėjo sufleruoti, kad vis dėlto tai yra Liublino unijos iškilmės? Neatidesnį abiturientą, žiūrėk, ima ir suklaidina kokia nors maža paveikslo detalė.
Istorijos mokymasis šiek tiek primena varlės knebinėjimą skalpeliu ant laboratorinio stalo. Įdomu, tačiau užčiuopti pulso – neįmanoma. Reikia istorijai įpūsti gyvybės. Reikia vaikus ja sudominti, kad, atėjus lemtingai egzamino dienai, jie nesistengtų visomis išgalėmis prisiminti stropiai iškaltą svarbią istorinę datą, bet galėtų giliau ir geriau suprasti tos datos svarbą. Suprasti, kaip tuomet žmonės gyveno, ką jautė, kokia aplinka juos supo. Reikia aktualumo.
Šios mintys – gerąja prasme – nedavė ramybės visus mokslo metus. Pradžią joms suteikė jau ne pirmus metus mūsų mokykloje vykstanti kūrybiško mokymosi programa „Kūrybinės partnerystės“. Mums, mokytojams, ji priminė, kad mokytis įmanoma (o dabar sakyčiau, net privaloma) ne tik iš vadovėlių ir knygų. Mokytis galima labai įvairiais – kūrybiškais – būdais.
Štai šiemet į mūsų gimnaziją atvykę kūrėjai – audiovizualinių menų atstovas Vitalijus Červiakovas ir fotografas Egidijus Kabošis – parodė, kad mokymo ir pažinimo šaltiniu per istorijos pamoką gali tapti fotografija. Dvi devintos klasės kartu su „Kūrybinių partnerysčių“ kūrėjais pradėjo vykdyti projektą „Platforma“, kurio metu buvo integruota ne tik istorija, bet ir lietuvių bei rusų kalbos pamokos.
Projekto ašimi tapo Pirmojo pasaulinio karo tema. Ji buvo pasirinkta neatsitiktinai. Būtent apie šį karą pradedama mokytis devintoje klasėje. Be to, praėjusiais metais buvo minimos šimtosios Pirmojo pasaulinio karo metinės. Taigi norėjome priartinti ir prisiartinti prie svarbios ir lemtingos tiek Lietuvai, tiek visam likusiam pasauliui datos. Norėjome atkurti laikotarpio dvasią.
Kaip tai darėme? Mokiniai ieškojo senų, 1914–1918 metus menančių nuotraukų, o vėliau jas su kūrėjais ir mokytojais tiksliai atkūrė audiovizualinėmis priemonėmis, t.y. inscenizavo ir joms sukūrė garso takelius.
Gimnazistai ir mokytojai vaidino senose nuotraukose esančius žmones – sužeistą kareivį ir jo draugus, karo lauko ligoninėje dirbančią medicinos seserį, kareivį, kuris iš fronto rašo laišką mylimajai. Mokiniai stengėsi kuo tiksliau perteikti nuotraukose užfiksuotų žmonių jausmus, suprasti, ką jie mąstė tą akimirką, kai į juos buvo atsuktas fotoobjektyvas.
Priartėti prie laikotarpio atmosferos dar labiau padėjo ir darbas su senais laiškais, rašytais iš fronto ir į frontą Pirmojo pasaulinio karo metais. Mokiniai internete susirado tokių laiškų pavyzdžių. Pabandė ir patys rašyti – tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis (brandos egzaminuose laiško rašymas rusų ar anglų kalba – gana dažna užduotis). Kad laiškai atrodytų dar autentiškiau, popieriaus lapus mokiniai „sendino“ kava ir ugnimi. Be to, mums pavyko rasti ir seną tų laikų antspaudą, kuriuo pažymėjome visus mokinių rašytus laiškus. Jiems tai paliko didelį įspūdį. Baigiamojo renginio metu autoriai skaitė savo laiškus, stengdamiesi kuo tiksliau perduoti karo laikų nuotaikas.
Viso proceso metu buvo nepamirštos ir istorinės žinios. Tačiau, kitaip nei tradicinėje pamokoje, jos buvo perteikiamos kūrybiškai, gyvai, aktualiai. Prisipažinsiu, mes, mokytojai, iš pradžių kiek nedrąsiai ir skeptiškai žiūrėjome į tokį mokymo ir mokymosi būdą. Tačiau galiausiai pamatėme ir supratome jo naudą.
Vaikai išdrąsėjo, tapo atviresni naujovėms ir netikėtoms idėjoms. Kilo jų motyvacija patiems domėtis ir ieškoti informacijos. Neapsiriboti tik vadovėlio medžiaga. O svarbiausia – stiprėjo mokinių bendradarbiavimo įgūdžiai. Tiek tarpusavyje, tiek su mokytojais.
Pamenu gimnazistų akis, kai kūrėjai parodė originalius dalykus: iš Obelių į Vokietiją siųstą atviruką vokiečių kalba ir to meto mūsų mokyklos mokinių nuotrauką. Nustebo, kad į senų nuotraukų atkūrimo procesą įsitraukė net mokyklos direktorius.
Tikiu ir tikiuosi, kad po trejų metų, kada dabartiniai devintokai ruošis laikyti istorijos egzaminą, jie prisimins, ką patyrė ir išmoko „Kūrybinių partnerysčių“ metu. Galės tas žinias kryptingai ir sėkmingai panaudoti. Tikiu, kad egzamino užduotyje pamatę seną fotografiją iš Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo, matys ją kaip balsų, garsų ir kvapų pilną pasaulį.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
