Taip atsiradau Vokietijoje. Nauja šalis, kalba (kurios nemoku), naujos gatvės, nauji žmonės ir tik vienas man pažįstamas žmogus, pas kurį ir apsistojau. Žinau, kad minimalaus atlyginimo už du mėnesius Lietuvoje man nebūtų užtekę susimokėti už vieną pusmetį studijų. Tad ieškojau geresnės progos.
Pradėjau dirbti ir pripratau prie gatvių, transporto ir tos kalbos, kuri ausiai vis dar nelabai pažįstama. Čia žmonės šypsosi daugiau. Čia daugiau tolerancijos, žinoma, nes čia ir žmonių įvairovė didesnė. Jaukesnės gatvės, akiai gražios ir patrauklios, bet.... Trūksta pažįstamų namų. Trūksta kalbos, kuria su bendradarbiais gali pliurpti ir dirbdamas. Šeima ir draugai, kurių jau po pirmos savaitės čia be galo pasiilgau. Trūksta veiklos, nes žmonių čia pažįstu vos kelis. Trūksta daug ko. Tačiau, ką daryti, kai valstybė teigia, kad už 300 eurų turi pragyventi suaugęs žmogus, gyvenantis bute, kurio išlaikymas nėra lengvas, ir kartu už tuos pačius pinigus studentas, gyvenantis kitame mieste, kur vien bendrabutis per mėnesį kainuoja 50 eurų.
Studijuoju apskaitą. Studijų kaina metams per 1050 eurų. Socialiniai mokslai vieni pigiausių, todėl žinau, kad yra ir tokių, kurie turi sukrapštyti kelis kartus daugiau, kad pasiektų svajonių specialybę.
Tad pinigų pragyvenimui taip ir nelieka. Konkrečiai Vokietijoje už du mėnesius gausiu apie 2000 eurų. O tai reiškia, kad pavyks į priekį susimokėti už mokslo metus ir dar liks šiek tiek pragyvenimui.
Pati visada stengiausi užsidirbti ir Lietuvoje, kai tik gaunu progą, bet su studijomis darbą derinti sunkiai pavyksta.
Lygindama Lietuvą su Vokietija galiu drąsiai teigti, kad čia žmonės laimingesni, nes tenka mažiau sukti galvą. Žinoma, čia toli gražu ne pasakų šalis, bet šioje šalyje tau visada padės, jei kuprinės petneša užklius už rankenos. Atėjus į stotelę nusišypsos, o pasisveikinus niekas nežiūrės, kaip į pamišėlį. Priešingai, žiūrės kreivai, jei nepasisveikinsi. O darbe, jei praeidamas nepasisveikini su kiekvienu, būsi palaikytas labai nemandagiu žmogumi.
Vos atvažiavus į Vokietiją teko būti vieno miestelio šventėje. Čia meras gėrė alų kartu su žmonėmis gatvėje. Juokavo, bendravo ir tiesiog visiems šypsojosi.
Yra čia įvairių žmonių. Tikrai neliaupsinu visų. Tačiau, kitaip nei Lietuvoje, manau, kad didesnę dalį sudaro mandagūs, paslaugūs žmonės. Bent jau tuose mažuose miesteliuose, kur gyvenu ir dirbu.
Lietuvos žemę aš labai myliu, tačiau ką daryti, kai tenka išvažiuoti, nors labai norisi likti (skamba juokingai). Noriu mokytis gimtoje šalyje. Tačiau negaliu leisti šeimos nariui vienam kovoti. Turiu padėti. Duok, Dieve, kad baigusi studijas susirasčiau gerai mokamą darbą gimtinėje, ir darysiu viską, kad tik taip atsitiktų.
Tada mielai čia ir pasilikčiau. Žinau, kad Lietuvai ekonomiškai neįmanoma tapti tokia šalimi. Tačiau žinau, kad kažkas pajudėti gali. Ir galiausiai žmonės patys turi keisti požiūrį ir gyvenimą.
Savaime suprantama, kad problemų turime visi, ir liūdėti, būti piktam yra normalu, tačiau jeigu jums ryte nusišypsos apsimiegojęs autobuso bendrakeleivis, nesiraukykite ir nekeiksnokite (koks kvailas), nusišypsokite, ir iškart diena bus tikrai geresnė.
Patikrinta ir patvirtinta. Aš žinau, kad Lietuva niekada nebus tokia, kokios yra Vokietija, Anglija ar Norvegija. Tačiau negi neįmanoma nieko padaryti? Tikiuosi, kad kažkas iš galią turinčių žmonių kada nors išties ranką norintiems ir leis pasilikti. O jei ne, tai būkite geri, mieli politikai, nesistebėkite, kad žmonės išvažiuoja.
Tad, Lietuva, aš noriu likti. Būk gera, tik leisk.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
