Gyvename šitaip jau trejus metus. Mes čia, jis – užsienyje. „Įprasi“, – sakė man draugai, bet aš, matyt, nenormali. Neįprantu. Atsibučiuojame, jis nuplėšia prie kojų prilipusius, nenorinčius paleisti vaikus, uždaro duris ir išvažiuoja pusei metų, o aš tuos pusę metų gyvenu lyg kažkokioje nykioje tuštumoje. Nežinau, kiek turi būti tų atsisveikinimų, kad nekankintų ilgesys.
„Išvažiuokit“, – geranoriškai siūlo. Kiti sako: „Išvažiuokit visi, va, kiek šeimų išvažiuoja, palieka viską...“
Tik aš negaliu išvažiuoti. Globoju mamą, besikabinančią manęs lyg paskutinio šiaudo. Jei išvažiuosime, kaip ji čia visiškai viena? Neturiu nei brolio, nei sesers. Negalėčiau palikti mane auginusio, išleidusio į gyvenimą, dabar visiškai bejėgio žmogaus svetimųjų globai.
Mamai reikia manęs, kaip man kažkada reikėjo mamos vaikystėje. Ji mane globojo, saugojo, dabar aš globoju ją. Nėra nei kaltės, nei to jausmo, kad kažkam esi skolingas. Yra tik dėkingumas ir meilė. Kas būtume, jei dėl savo gerovės lengva širdimi atsisakytume tų, kurie mumis gyvena?
Tie treji išsiskyrimo metai mane išmokė daugybės dalykų, kurių niekada nenorėjau mokėti. Ką atsakyti vaikams, vakarais klausiantiems, ar tėtis šiandien grįš į namus. Kaip mikliai, tyliai išstaugti į rankšluostį visą susikaupusį ilgesį ir sielvartą, o tada šaltu vandeniu nusiplauti veidą ir išėjus iš vonios toliau šypsotis.
Kaip užgniaužti pavydą, kai ryte matau kitus vaikus, užsimiegojusių tėčių vedamus į darželius. Kaip negalvoti apie tai, kad mano vaikai labai seniai laikė tėtį už rankos...
Išmokau ištverti ilgesį. Išmokau išvaryti iš galvos nieko gero neduodančias mintis: pagalvok, tu vis dar gyveni įprastoje aplinkoje, tu kasdien matai vaikus, matai, kaip jie auga. Gali kalbėtis, apsikabinti, įsikniaubti į plaukus ir viską nors akimirkai pamiršti. O iš mylimo žmogaus visa tai atimta. Jis negirdėjo, kaip dukra mokosi skaityti. Nematė, kaip sūnus pirmą kartą bando važiuoti dviratuku. Visos šios akimirkos, kurias galėjome išgyventi kartu, dabar yra tik mano vienos akimirkos. Deja, tik mano vienos. Iki sprendimo padalinti šeimą pusiau (padalinti, kad išliktume) mes buvome darnios visumos dalis. Laiminga šeima. Tikrai laiminga šeima... Tik kiek gali ištverti bejėgiškumą, kai nesugebi vaikams nupirkti žieminių batukų?
Išmokau nusipurtyti lyg vandenį neva geranoriškai beriamas abejones „jūs pagalvokit, kiek išvažiuoja, susiranda ten kitas?“ O jis išmoko ištverti „ką tu žinai, kol čia ari, gal ji seniai vartosi lovoje su kitu?“ Išmokau nepastebėti šeimų, kurios tikrai dėl to subyrėjo, viskas baigėsi skyrybomis ir viskas blogai, šimtą kartų blogiau, dabar jau tikrai visiems laikams.
Svarstau, kiek dar moterų ir vyrų priversti gyventi šitaip? Ir visiems jiems noriu palinkėti stiprybės. Tik tiek mums ir telieka, kai artimiausi, mylimi žmonės uždaro duris palikdami ilgėtis ir laukti, išvažiuoja sunkiai dirbti ir patys gyventi ilgesyje.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
