Pats pasakyti mamai šią naujieną nedrįsta. Nežino, kaip ji sureaguos. O be to ir gėda. Gėda, kad susirgo būdamas toks jaunas, kad nepadėjo sveikas gyvenimo būdas, kad pralaimėjo net nespėjęs gerai pradėti kovos, gėda atrodyti silpnu ir gėda žiūrėti žmonėms į akis, nes bijo ten pamatyti pasmerkimą, gailestį ir užuojautą. Dėl tos pačios priežasties jis ir nuo manęs, ir nuo draugų nuslėpė savo diagnozę.
Pirma mano reakcija išgirdus šią naujieną, be abejo, buvo šokas. Antra – pyktis. Supykau, kad prisipažino taip vėlai – po operacijos praėjus trims mėnesiams. Taip iššvaistė tiek daug brangaus laiko, kai dar galima buvo suspėti padėti, patarti, paremti arba tiesiog pabūti kartu.
Pokalbis su teta vyko kitaip, nei įsivaizdavau. Išgirdusi, apie ką noriu kalbėti, ji tuojau pat pareikalavo nelaidoti ankščiau laiko juos vienturčio sūnaus ir iš viso liautis kalbėti šia tema. Ji įsitikinusi, kad tai nesusipratimas, klaida ir viskas kaip nors susitvarkys savaime.
Pasirodo, ji jau viską žinojo, žinodama tylėjo ir nieko niekam nesakė. Net savo sūnui. Jaučiu, ji, kaip ir pusbrolis, gėdijosi. Puikiai ją supratau, kaip ir visus kitus, patekusius į panašią situaciją. Ir noriu padėti tiems, kas dabar tai išgyvena. Kaip? Pasidalindama savo patirtimi.
Neigimas – tai pirmas jausmas, kurį išgyvenau išgirdusi, kad mamai liko gyventi tik pusė metų. Sunku suvokti, kaip žmogus, dar vakar laikytas sveiku, per vieną akimirką pavirsta nepagydomu ligoniu.
Gėda – antras jausmas, kuri jaučiau. Atrodė, visi kreivai žiūri, bado pirštais ir už nugaros apšneka, priklijuodami mirtininko etiketę ne tik pačiam ligoniui, bet ir jo vaikams. Todėl sąmoningai vengiau kalbėti apie bėdą, vaidindama, kad nieko rimto nenutiko.
Atsimenu, kas ko paklausia, atsakymas vienas – viskas gerai, viskas tiesiog puiku. Ir nueinu sau, kad niekas nepajustų, jog meluoju. Onkologinėje ligoninėje irgi apsimetu, kad nieko neįvyko. Elgiuosi taip, lyg vėžys – tai sloga, praeinanti per savaitę, kuriai išgydyti reikia tik dietos ir liaudies medicinos.
Į mamos palatą naujai paguldyta pagyvenusi moteris, vardu Nijolė, keletą dienų stebėjo tokį mano kvailiojimą ir kartą neištvėrusi įsikišo.
„Klausyk mažute, – sako ji. – Liaukis apsimetinėti, kad nieko rimto nevyksta. Susitaikyk ir mamai leisk susitaikyti su neišvengiama ateitimi. Suprask, mes rimtai sergam ir vieną dieną numirsime ir jokios žolelės mūsų neišgelbės. Todėl neeikvok jėgų stebuklingų receptų paieškai, o tiesiog linksminkis ir linksmink mamą.“ Ir padavusi pinigų liepė nuvažiuoti į kavinę nupirkti visoms palatoje esančioms moterims cepelinų, nes pas jas šiandien balius.
Matytumėt, kokios laimingos tą dieną buvo moterys! Nuo to sykio tokie baliai vykdavo gana dažnai. Moterys susimesdavo ir siųsdavo mane pirkti tai cepelinų, tai picos, tai sušių, tai šiaip kokio egzotiško, niekada neragauto patiekalo.
Nijolei buvo nerekomenduojama visa tai valgyti, nes sirgo tiesiosios žarnos vėžiu. Tačiau valgė kartu su visomis, po to su humoru pasakodavo, ką paliko valytojoms tualete, nespėjusi laiku pasiekti klozeto. O kaip ji mėgo šokti! Susiranda kokią gražią melodiją per radiją ir pasileidžia per palatą tekina, aukštai kilnodama kojas, juokingai vingiuodama liemenį. Ir aš iš paskos. Ir visos, kurios tuo metu įstengia judėti.
Taip pat ji prišnekino mane nukirpti visoms palatos moterims plaukus ir nesvarbu, kad kai kurioms jie dar nenuslinko. Ir paprašė nupirkti visoms vienodas kepuraites, juokaudama, kad dabar palatoje pridygo krūva lepšių.
Daugiau niekada gyvenime nesutikau taip optimistiškai į sunkumus žiūrinčio žmogaus. Gaila, kad Nijole mirė. Mirė ankščiau už mano mamą. Mačiau, kaip ja išvežė į reanimaciją. Palydėjau iki lifto. Ji dar kalbėjo, kaip visada su šypsena veide. Palinkėjo nepasiduoti nevilčiai, neužsisklęsti savyje ir nebijoti. Nieko niekada nebijoti. Tuo labiau mirties.
Ir aš paklausiau. Nepasidaviau ir neleidau to padaryti ir mamai. Nors mama taip ir nesuvokė iki galo, kad miršta. Bet tai neturi jokios reikšmės. Svarbiausia, ji neliūdėjo. Jos paskutiniai gyvenimo mėnesiai buvo tikrai įdomus, prasmingi ir laimingi.
Kol ji dar vaikščiojo, mes visur važiavome. Aplankėme šventas vietas, seniai matytus giminaičius, pamatėme jūrą. Mūsų namuose neužsidarė durys. Mus lankė giminės, kaimynai, draugai. Lankė ne todėl, kad buvo išmintingi. Lankė todėl, kad aš juos prašiau ateiti. Nes nebijojau ir nesigėdėjau pasakyti, kad mamai sunku, kad ji miršta ir kad jai labai reikia jų dėmesio ir palaikymo.
Net baisu kartais darosi, kai pagalvoju, kas būtų, jeigu bučiau to nedariusi. Tada ji mirtų vieniša, nelaiminga, visų pamiršta.
Ir kitų žmonių prašau – nepalikit sergančiųjų vienų. Tuojau pat susiruoškite ir aplankykite juos. Arba bent paskambinkite. Žinokite, vienatvė apskritai baisus dalykas. O vienatvė prieš mirtį iš viso nepakeliama.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
