Gal daug kas nusiprunkštė, bet kai dirbi su tuo susijusį darbą, kai tuo domiesi, kai pradedi analizuoti pokyčius ir ieškoti paaiškinimų, kai nusiimi neišmanymo skraistę nuo akių – tai atrodo katastrofiškai, tiesiogiai liečia kiekvieną iš mūsų, o dar labiau paveiks mūsų vaikus. Geriau nesiplėsiu.
Tačiau šiomis dienomis aktualiausia tema (problema) tapo emigrantai. Šiek tiek absurdiška, kad tik dabar, jau seniai tai buvo, bet daugumai, kol nebesi pirštu į pašonę, tol nieko ir nematys („manęs neliečia, man netrukdo“). Taigi dabar, kai ateina, tai visokiais balsais visi prededa rėkauti.
Iš vienos pusės guli berniuko atšalęs kūnelis, plinta frazė, kad niekas nededa vaiko į valtį, nebent vandeny yra saugiau, nei krante. Iš kitos pusės skamba riksmai, kaip Europa (ir ypač Lietuva) susinaikins, priėmusi visus pabėgelius.
Ką daryti? Aš nenoriu, kad nei vienas žmogus žūtų, nenoriu, kad kas nors gyventų baimėje, noriu, kad visi vaikai turėtų galimybę gauti bent jau pagrindinį išsilavinimą. To jie čia ir atvažiuoja juk, ane? Tai juos reikia priimti? Juk taip?
Ir jie dirbs Lietuvoj už nepilnus 300 eurų, mokysis kalbą, integruosis, gerbs kultūrą ir religiją, nekels savo sąlygų. Svarbiausia, jokiais būdais nedarys net mažiausio nusikaltimo. Taip? Juk taip?
O, kad tai būtų tiesa, priglausčiau ir aš. Draugaučiau ir padėčiau. Aš nesu rasistė. Bet labai džiaugiuosi kad gimiau Lietuvoje. Aišku, net ir neramumų atžvilgiu ne tobuliausia vieta gimti, bet nedrįskit skųstis. Bet aš bijau!
Gyvenau keliose šalyse Europoje, geras darbas, aplinkui kultūringi, išsilavinę žmonės. Deja, tik išeik iš darbo, iš namų, aplinkui zuja, pardavinėja, kiša, bruka, vagia, plėšia, prašo, maištauja, reikalauja. Baisiausia, kiek prievartauja ir žudo.
Aš išgyvensiu – norėčiau padėti žmonėms, gimusiems neteisingoje šalyje ir dėl to kenčiantiems, net jei kas ir ištrauks telefoną iš rankų, visgi ir lietuvių visokių yra. Bet, nieko bloga niekam nelinkėdama, aš bijau dėl vaikų, kad jie kiek įmanoma ramiau ir saugiau gyventų, kad nereikėtų dėti grotų ant langų, kad nebaisu būtų vienus į mokyklą išleisti, kad galėtų džiaugtis Kalėdų eglute ir kiaulienos kepsniu.
Nuoširdžiai noriu jiems padėti, bet pavyzdys kitose Europos šalyse man nepadeda jais pasitikėti. Velnias, kiek jie nusikaltimų daro! Nors berniuko nuotrauka suspaudė daugelio širdis, bet žinau kad ir Adolfas kažkada buvo mažas berniukas.
Prisimenu, kaip bijodavau pareit namo vakarais, kaip bijodavau miegoti su atidarytu langu, kaip mašinoje užsispausdavau dureles, kaip išnešdavau viską vertingesnio iš namų, kai išvažiuodavau ilgesniam laikui. Vardinti toliau?
Vaikų nuolatinis prižiūrėjimas, kad nepagrobtų pirmai progai pasitaikius, mašinos vairo užrakto nuolatinis naudojimas, lauko durų rankenos klibenimas, kai kažkas tikrina, ar durys užrakintos. Dėl to durų – tikrinimas milijoną kartų per dieną, ar tikrai užrakintos, o išėjus dažnas nerimas.
Kiek apiplėšimų mačiau savo akimis, kiek muštynių, išlaužtų durų, išdaužtų mašinų stiklų, kiek girdėjau apie nuvarytas mašinas, dviračių vagysčių neskaičiuojam. Peilis po kaklu? Su šautuvu parduotuvėj? Aš galiu rizikuoti, bet tik ne savo vaikais.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
