Praėjus kelioms valandoms, pamažu ėmė grįžti realybės suvokimas, supratimas, kad tai jau įvyko ir – nori ar nenori – teks su tuo susitaikyti.
Ėmus žiūrėti lemiamo belgų metimo vaizdo įrašus ir nuotraukas, net savotiškai palengvėjo. Tapo akivaizdu, kad nenugalimoji Lietuvos komanda ne pralaimėjo, bet buvo apgauta. Apgauta teisėjų, FIBA taisyklių, priešininkų komandos. Reiškia, mūsų krepšinio dievai ir toliau tokiais lieka, ir toliau galėsime jais tikėti bei sekti!
Kitą dieną, išsimiegoję ir po „ne vieno alaus“ prasiblaivę, Lietuvos krepšinio „ekspertai“ plačiu frontu ėmėsi ieškoti kaltų. Ir čia mane ištiko dar vienas šokas – kalčiausia tapo Lietuvos rinktinė. Matai, laiku nepadavė protesto. Nepadavė, nes nežino FIBA taisyklių.
Galiausiai, treneriai nebuvo pakankamai „nagli“ ir nestovėjo teisėjams už nugarų, šiems stebint to lemiamo metimo pakartojimą. Nebuvo ir tiek gudrūs, kad pasiųstų vieną iš komandos narių įtikinėti teisėjų, jog rungtynių laikas baigėsi belgų žaidėjui dar nepersivarius kamuolio per aikštės vidurį.
Taip, rinktinė galėjo sužaisti geriau (mes tą žinome), tačiau joje žaidžia tokie pat žmonės kaip ir mes, kuriems kartais nesiseka, kartais jie perdega ir pan. Tačiau ne rinktinė yra kalta, kad tas metimas buvo įskaitytas.
„Fair play“ (liet. sąžiningas žaidimas) principas yra ne tik grubaus žaidimo vengimas. Tai, visų pirma, garbinga kova. Tokia garbinga, kuomet tu randi viduje jėgų prisipažinti suklydęs ar kad tavo klaidos nepastebėjo rungtynių teisėjai ir dėl to tu esi nepelnytas laimėtojas, o tavo priešininkas – lygiai taip pat nepelnytai pralaimėjęs. Garbinga pripažinti pralaimėjus ir nepulti rašyti protesto po kiekvienų tavo komandos pralaimėtų rungtynių.
Sporto istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kuomet įvartį įmušęs ar taškus pelnęs žaidėjas paprašo jų neįskaityti, nes jis tai padarė ne pagal taisykles. Lygiai taip pat yra ir tokių pavyzdžių, kuomet priešininko komandos žaidėjui negalint pilnavertiškai apsiginti (nes jis gavo traumą ar pan.), ataka yra nutraukiama. Taip, jų nedaug, bet visi jie į istoriją įėję kaip gražiausi vienos ar kitos sporto šakos pavyzdžiai.
Tačiau lygiai taip pat žinome ir tokių atvejų, kuomet įvarčiai įmušami ranka ar akivaizdžiai iš nuošalės. Atvejų, kuomet yra imituojamos pražangos, tikintis apgauti teisėjus ir tokiu būdu nepelnytai įgyti pranašumą prieš tavo priešininką. Užtenka bent vieno tokio atvejo ir prie to žaidėjo ar tos komandos visam laikui prilipdoma „aktoriaus“ ar „melagio“ etiketė.
Šioje nelemtoje situacijoje kaltė krenta ant daug ko, tik ne ant mūsų krepšininkų ar trenerių štabo. Kalti rungtynių teisėjai, nes jau po rungtynių pamatę, jog paskutinis metimas visgi buvo atliktas pasibaigus rungtynių laikui, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų atstatytas teisingumas.
Kaltos ir FIBA bei „FIBA Europe“ vadovybės – nes, matydamos, kokios netobulos visgi yra FIBA taisyklės, kokie akli buvo jų pasiųsti net 4 arbitrai ir kad dėl to buvo pažeistas „fair play“ principas, nepadarė nieko, kad šis akmuo iš jų daržo visgi dingtų. Kalti ir belgai, kurie, matydami, jog jų „istorinė“ pergalė prieš Lietuvą nėra „švari“, nepasisiūlė per abiems komandoms laisvą dieną sužaisti pratęsimo. Juk tegul sporte nugali stipriausias, ar ne?
Su nekantrumu laukiu artėjančių Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės rungtynių grupėje ir – tikiu – atkrintamosiose varžybose.
Esu tikras, kad pralaimėjimas Belgijai didesnės įtakos mūsų galutiniam pasirodymui neturės ir galiausiai išeis tik į naudą. Taip pat neabejoju ir tuo, kad nesąžininga belgų pergalė prieš lietuvius didesnių kalnų šiame čempionate jiems nuversti niekaip nepadės.
Ir „istorine“ ji visuomet liks ne dėl to, kad laimėta prieš vieną stipriausių pasaulio komandų, bet dėl to, kad lemiamas metimas buvo atliktas jau degant raudonai švieslentės šviesai.
Mes už Lietuvą!
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
