Ką tai sako? Kad daugelis mūsų mėgsta šį sportą, taip pat didžiuojasi, kad būtent šioje srityje esame stiprūs. Ir žinau – tikrai esame. Dirbu užsienyje ir kai pasakau kolegoms, kad esu iš Lietuvos, jie nelabai ką apie mūsų šalį žino. Bet kai pokalbis vyksta su žmogumi, kuris domisi krepšiniu, jo tonas iš karto pasikeičia. Tada žmonės pradeda stebėtis – juk tokia maža šalis, o šitaip žaidžia! Tada ir supranti, kad tik dėl krepšinio jie apskritai žino tokią šalį, kaip Lietuva.
Taigi krepšinis mums daugiau nei sportas, jis – mūsų vizitinė kortelė pasauliui.
Tiek Lietuvoje, tiek svetur, tautiečių susidomėjimas čempionatu yra didžiulis. Aišku, lūkesčiai taip pat dideli. Visada tikimės laimėti tik geriausias vietas, nepaisant to, kokia tų metų komandos sudėtis. Bet va, kai žaidimas pradeda „strigti“, tada mes pasirodome iš blogosios pusės.
Po blogų rungtynių pakanka praeiti dienai, ir per ją mes savo žaidėjus pavaizduojame taip negatyviai, kaip nesugebėtų net komiksų apie „blogiukus“ autoriai. Dėl to man yra be galo liūdna. Aš – taip pat nesu šventasis. Po Manto Kalniečio metimo per rungtynes su belgais, išreiškiau nuostabą dėl tokio jo sprendimo. Anaiptol nevadinau jo logišku. Bet emocijoms nuslūgus pagalvojau, kad visgi tądien buvo trylika rezultatyvių perdavimų.
Aišku, paskui įvyko nemalonios varžybos su Estija, kurių metu vos ne vos išnešėme sveiką kailį. Su Čekija susidorojome irgi tik paskutinėmis akimirkomis. Bet visgi laimėjome. Tai, va, kolegos sirgaliai, pergalės džiaugsmą buvo galima įžvelgti gal tik kas dešimtame komentare, o neapykantą ir peikimą – likusiuose devyniuose. Nejaugi mes taip nebemokame džiaugtis pergalėmis? Nebeturime jokio pozityvumo? Varžovai ne mūsų lygio?
Bet ir laikai nebe tie, kai stipresnės komandos be didesnio vargo laimėdavo 30-40 taškų skirtumu. Tad pergalėmis, kokios jos bebūtų, reikia džiaugtis, nes, kaip parodė aštuntfinalio rezultatai, mūsų pogrupio komandos juk nebuvo visiškai „kiemo lygio“. Ir nesvarbu, kad žaidėme ne prieš Europos grandus. Sunkiai, kur kas sunkiau nei tikėjomės, nugalėjome ir aštuntfinalyje. Ko nepasakytum apie Kroatus, kuriems skyrėm tiek įvairių epitetų po pralaimėtų draugiškų rungtynių.
Bet kokiu atveju jau esame aukščiau už juos ir į olimpiadą pateksim. Jei ne šiemet, tada kitais metais. Laimėjome penkias varžybas iš šešių. Rezultatas puikus, tik, aišku, daugumai kliūna varžovai. Mes galvojame, kad standartinė žaidėjų ir trenerių frazė „Dabar žaisti gali visi“, yra tik pasiteisinimas. Bet retai susimąstome, kad savo sudėtyje žymių vardų neturinti komanda gali gerai žaisti, jei tą darys pagal aiškų trenerio planą.
Taigi, reikia džiaugtis, kad laimim kur kas daugiau, negu pralaimim. Vis dėlto tai yra Europos čempionatas, o ne kiemo varžybos. Ir tie, kurie ištisai linčiuoja žaidėjus ir trenerį dėl „mažos kompetencijos“, turėtų pagalvoti, ar ne tų pačių žaidėjų ir trenerių dėka pasiekėme ribą, kai negauti apdovanojimo mums jau – katastrofa.
Prieš varžybas su Italija perskaičiau daug straipsnių ir dar daugiau komentarų, kuriuose lietuviai įžvelgia tik blogąsias savybes. Kuo mes silpni, kuo vidutiniški. Ir tik retas kuris pasidžiaugia, kad mes dar turim šansų šį bei tą nuveikti Prancūzijoje. Būkime pozityvesni.
Nesakau, kad reikia į viską žiūrėti pro rožinius akinius, bet mokėkime džiaugtis tuo, ką turime. Jau ne vieną kartą dėl mūsų rinktinės lietuviai ėjo į gatves ir džiaugėsi pasiekimais svarbiuose turnyruose. Tad belieka ir šį kartą palinkėti sėkmės Lietuvos komandai. O kiekvienam iš mūsų – džiaugsmo.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
