Tiesą sakant, mane drasko neapsisprendimas, kurią pusę palaikyti – ar tuos, kurie pasisako griežtai prieš pabėgėlius savo šalyje (mieste), ar tuos, kurie visa širdimi nori padėti šiems žmonėms, kurių likimas tikrai nedžiugina.
Gal pradėkime nuo to, kad reikia atskirti karo pabėgėlius nuo ekonominių pabėgėlių. Pats buvau Afrikoje ir mačiau tų žmonių gyvenimą iš labai arti. Mačiau, kaip už trijų metrų aukščio tvoros stovi didžiulės vilos, prabangūs automobiliai, išpuoselėta aplinka, o kitapus tvoros – visai čia pat – skurdas, lūšnynai, ant duobėto žvyrkelio basomis kojomis lakstantys vaikai, nepriteklius, skurdas...
Tai tik trupiniai to, ką man teko matyti, bet tai, ką mačiau, mane privertė visiems laikams pakeisti nuomonę apie Afriką bei kitas šalis, kurias mes ciniškai vadiname „trečiosiomis šalimis“... Iki tos kelionės maniau, kad mes gyvename blogai ir niekada nesupratau tų žmonių, kurie keliauja į tas šalis ir stengiasi padėti likimo nuskriaustiesiems. Viskas pasikeitė.
Dabar pabandysiu apibendrinti tai, ką matau viešojoje erdvėje ir kas darosi prie Europos Sąjungos (ES) sienų. Pabėgėliai iš Afrikos, pabėgėliai iš Rytų, bet kai jų tiek daug, argi įmanoma atskirti, kurie bėga nuo smurto, karo ir skurdo, o kurie bėga nuo... nuo savęs?.. Turiu galvoje, kurie „bėga“ į ES tik todėl, kad neva, ES dalina gyvenamuosius būstus, duoda pinigų, integruoja ir viskas veltui! O tokių, kurie „bėga“ iš savo šalies, kad nereikėtų dirbti ir viską gautų dykai, sutikite, tikrai daug...
Štai šioje vietoje ir prasideda dvejonės. Gaila man tų, kurie bėga nuo skurdo ir smurto, bet visiškai negaila tų, kurie apsimeta bėgantys nuo tokių dalykų, o iš tiesų „bėga“ iš sotaus gyvenimo, tikėdamiesi, kad mes, ES piliečiai, jiems suteiksime dar sotesnį gyvenimą ir už tai primokėsime (ironizuoju).
Mūsų valdžiagalviai nusiteikę dosniai apipilti „dovanomis“ apsimetėlius (sutikite, niekas iš tiesų nežino, nuo kokio gyvenimo „bėga“ kai kurie pabėgėliai). Išmestas pasas, keli daiktai ir viskas – jokio sąlyčio su praėjusiu gyvenimu. Bet ar skurdus ir karo nualintas gyvenimas leistų su savimi turėti naujausius išmaniuosius „Samsung“ ar „iPhone“? Mano galva niekaip nesuvokia tokio „skurdo“...
Kai prasidėjo ši krizė, ES pradėjo skambinti pavojaus varpais, kad visos šalys kuo skubiau pasidalintų tam tikrus kiekius žmonių, neva visi gausite paramą, tik darykite kažką. Na ką gi, mūsų valdžiagalviai, suuodę nenumatytas pajamas, pradėjo ploti katučių ir pasipylė pažadų lavina... Noriu paklausti, ar mes mažai turime savų problemų?
Didžiuosiuose miestuose bardakas su darželiais, šeimos keturis ir daugiau metų negali išleisti savo vaikų į darželius, nes nėra vietų. Mamos skatinamos gimdyti vaikus, bet kai ateina laikas mokėti už vaikų augininimą, mokami grašiai. Kreiva išmokų sistema ir dar kreivesnis finansų sektorius.
Pensininkams nukirpo pensijas ir tik dabar po tris eurus prideda kas pusmetį – ne tiek graudu, kiek juokinga.
Jauni žmonės masiškai bėga į kitas šalis ieškoti sotesnio gyvenimo, nes tik pas mus atlyginimai vieni mažiausių ES, bet pienas ir jo produktai vieni brangiausių (jei ne patys brangiausi) visoje ES. Šiuo klausimu niekas nedaroma jau metų metus. Visiškai nieko nedaroma, kad tie žmonės norėtų grįžti į savo gimtinę ir puoselėtų savo gyvenimą, augintų vaikus čia.
Mokytojai, policininkai... Šie žmonės dirba už grašius, bet darbui atiduoda visą save ir dar kas dieną susilaukia įvairiausių priekaištų, patyčių. Metai iš metų – jokio progreso, nors ir šnekama lygiai tiek pat – „N“ metų.
Socialinio būsto laukiančios šeimos eilėse stovi po daugiau nei dešimt metų, kai kurie taip ir nesulaukia. Bet vat pabėgėliams socialiniai būstai atsiras, tik tegul jie pasirodo Lietuvoje.
Naftos kainos smunka žemyn, bet degalų kainos išlieka tokios pat kaip ir 100 JAV dolerių kainavęs barelis. Naftos gaminių monopolis niekam nerūpi, juk jei nukris kainos, nebus surinkta biudžeto duoklė. Nesvarbu, kad tuos mokesčius, kuriuos turi mokėti verslas, sumokame mes, vartotojai, bet ne verslas.
Tai tik keletas labai opių problemų, kurių niekas nesprendė ir nesiruošia spręsti. Bet štai užpuolus visą ES bendrai krizei, mūsų gudragalviai puolė „spręsti“ problemas, kurios mano manymu, net neužklups Lietuvos. Juk kaip mes atrodysime prieš visą ES bendruomenę?! O dar rinkimai ant nosies, reikia sugalvoti kažkokią kitokią viešųjų ryšių akciją.
Jokiu būdu nesu prieš tuos žmones, kurie nebeturi, kur dėtis, ir bėga nuo visų negandų, tikėdamiesi rasti ramesnį gyvenimą. Tai visiškai suprantama ir nėra apie ką daugiau diskutuoti.
Bet niekada nesuprasiu tų, kurie apsimetinėja pabėgėliais, kurie (gali būti) yra nusikaltėliai ir nori emigruoti iš savo šalies, taip tikėdamiesi pabėgti nuo atsakomybės. Niekada nesuprasiu tų, kurie bando mus mulkinti, nes čia viską gaus už gražias akis ir neįtikėtinas istorijas, kurios pradeda priminti tas aferistų istorijas, kurias gauname el. paštu (turi daug pinigų, bet neina jų išsivežti, tai tu man pervesk už advokato paslaugas, aš tau tris šimtus milijonų dolerių atiduosi ir panašiai).
Taip dosniai norima pasirūpinti kitataučiais. O kada pasirūpinsime savais?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
