Dar dabar ausyse skamba tas per miegus išgirstas verdiktas – vėžys. Keistas jausmas, kai per dvi sekundes prarandi žemę po kojomis, viduje miršti, bet vėl prisikeli, nes kas daugiau, jei ne aš? Tėtis visą gyvenimą kalnus rankomis griovė dėl šeimos, ir tada atėjo tas laikas, kai aš turėjau galva pramušti sieną dėl jo.
Šiomis dienomis labai garsiai diskutuojama televizijoje apie tai, kaip valstybė nepadeda žmogui tokioje situacijoje. Mes nebuvome išimtis. Buvome eilinė šeima, gyvenantys „nuo algos iki algos“.
Sužinojus preliminarias gydymo ir reabilitacijos kainas, buvo nuspręsta palikti viską likimo valiai. Kaip bus – taip bus, nes nėra pinigų. Dažnai pagalvoju, koks didžiulis paradoksas, kai jaunas žmogus, daug davęs valstybei, turi mirti, nes valstybė jam neduoda nieko.
Žinojau, kad neleisiu sau netekti žmogaus, už kurį brangesnio gyvenime nebus.
Kadangi tuo metu studijavau ir reikėjo mokėti už mokslus, tėtis dirbo užsienyje, nes kitaip nebūtų galėjęs manęs išlaikyti. Jis nusprendė nesigydyti ir toliau važiuoti dirbti.
Atsivertusi didžiulę burtų knygą, kažkaip priverčiau jį patikėti, kad man priklauso atostogos ir kad kažkokiu būdu aš galiu skristi kartu su juo. Iš tiesų mečiau mokslus, likus pusei metų iki baigimo, ir išskridau su juo, žinodama, kad greit grįšim ir turėsim už ką pasveikti.
Tuo metu negalvojau nei kodėl, nei už ką, nei ką mes blogo padarėm ar kodėl mes negaunam normalios pagalbos. Galvojau tik, kaip padėti? Visa laimė, kad jau buvau pilnametė ir bent jau baigusi mokyklą, o studijos – palauks.
Išvykus už Atlanto ir pamačius žmonių norą padėti mums, pradėjau gailėti ir savęs ir dar labiau tėčio. Namuose neturėjau laiko nei verkti, nei rėkti, nes galvojau, kaip taisyti padėtį, o ten negalėjau nustoti verkti, nes žinojau, kad mums padės.
Dvi savaitės. Prireikė tik dviejų savaičių, kol gavom reikiamą gydymui sumą ir galėjom grįžti namo. Pinigus surinko tėčio draugai ir tuometinis „šefas“, kuriems nuvykusi viską papasakojau. O mes to net neprašėm!
Ne vienas tėčiui pasakė: „Pažiūrėk į savo vaiko akis ir pagalvok, ar tu tikrai nenori gydytis“. Pinigai per prievartą brukami į delną, kasdieniai klausimai „ar ieškai bilietų namo?“ ir išvada: „Jūs čia nelaukiami, kol nepasveiksit“.
Oda šiurpsta pagalvojus, kaip žmogus savo namuose turi lėtai mirti, nes gydymas jam net svajonėse nepasiekiamas, o išvykus užtenka dviejų savaičių ir tu jau turi viltį gyventi.
Operacijos laukimas dabar mano atmintyje išlikęs kaip pats baisiausias siaubo filmas. Ne vienas mėnesis bemiegių naktų, dar dabar galvoje skambantys jo žodžiai: „Aš labai bijau mirti“. Ne viena naktis mamos ašarų, raminamieji ir prarasta daug. Prarasti draugai, studijos, asmeninis gyvenimas, kadangi vakare užmiegi, o ryte keliesi su ta pačia mintimi.
Tačiau ranką prie širdies pridėjusi galiu pasakyti, kad nei sekundės nesigailiu, ir, jei reikėtų, viską kartočiau.
Ir aš nepykstu ant nieko – nei ant valstybės, kad pagalbos turėjome ieškoti svetur, nei ant draugų, kurie nusisuko, kai man jų labiausiai reikėjo, nei ant darbdavių, kurie nepriėmė manęs į darbą dėl to pusmečio, kurio man pritrūko gauti tą popierių.
Onkologinė liga nėra nuosprendis. Onkologinė liga yra iššūkis ir žmogaus vidinės stiprybės išbandymas. Kiekvienas, išgirdęs šią diagnozę ir pats savęs nepalaidojęs, turi viltį ir pasveikti, ir pilnavertiškai gyventi.
O aš dėkoju Dievui už gydytojų išvadą „jis pasitraukė“ ir už kiekvienus tyrimus, kurių rezultatai rodo, jog mes tikrai mylim gyvenimą.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
