Esu Armandas Kažerskas – veidotyros ekspertas, ne vienus metus tyrinėjantis žmonių skirtumus, puikiai atsispindinčius jų veiduose, už kurių slypi unikalūs charakteriai ir savybės.
Vos pasklidus informacijai spaudoje apie nužudytą švedaitę, remdamasis savo profesinėmis įžvalgomis užmečiau akį į įtariamųjų lietuvių nuotraukas, pridėtas prie straipsnio. Akis užkliuvo iš karto už, deja, nepalankių veido bruožų žmogui. Tai buvo bruožai, atskleidžiantys šio žmogaus polinkį sudėtingoje situacijoje pasielgti neadekvačiai.
Dauguma mūsų paprastose kasdienėse situacijose pasielgiame galbūt ne taip, kaip norėjome. Tačiau šio žmogaus bruožai neleido suabejoti jo galimybėmis atlikti žiaurų nusikaltimą. Apie tai jau rašiau žiniasklaidoje.
Tąkart netgi sulaukiau komentarų, kaltinančių, esą, šmeižiu niekuo dėtus asmenis... Nors iš tiesų, tiesiog komentavau, ką vėliau turėjo patvirtinti laikas ir tyrėjų darbo kokybė. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau mano veido analizės išvados pasitvirtins.
Žinoma, būtų mano valia, atsukčiau laiką atgal ir pakviesčiau tuos žmones, padariusius nusikaltimą, keisti savo vidų, ieškoti savęs, išmokti valdyti savo agresiją ir energiją, kurios kaltinamasis turėjo, kaip matosi iš jo veido bruožų, o vėliau ir iš veiksmų – per daug.
Išvykimas svetur, atsiplėšimas nuo savo šaknų irgi turi daug reikšmės ir gali paskatinti tokius nusikaltimus.
Emigravęs žmogus trumpam save „iškerpa“ iš Lietuvos realijų proceso, skaudančia širdimi, niekindamas savo gimtą šalį ir jos politiką, tuo pačiu istoriją, atsisakydamas identiteto. Neretas prisibijo atskleisti užsienyje sutiktiesiems savo tautinę tapatybę.
Gėdydamasis savo nacionalinio identiteto žmogus gėdijasi pats savęs. Jis tampa nauju, bešakniu. O jeigu dar ir turi problemų santuokoje... Lieki vienas, toli nuo artimųjų, atramos.
Natūralu, kad sunkios psichologinės būsenos žmogus ilgai netempia – šliejasi prie savaitgalinių linksmybių, atranda kitų ne itin sveikų atsipalaidavimo būdų. Žmonės, kurie niekur nesišlieja ir neišlieja savo širdgėlos, išlieka autsaideriais, savyje sutelkia nemažą dalį išgyvenimų, sielvarto.
Kaltinamojo N.Bilevičiaus veide galima įžvelgti ego, ambicijas, nepastovias nuotaikas. Tikėtina, jog tai neleido jam susitaikyti su emigranto statusu ir darniai sugyventi su aplinka. Jį turėjo slėgti gėdos, savigraužos, nepasitikėjimo ir nepilnavertiškumo jausmai.
Ypač kompleksai galėjo išryškėti bendraujant su moterimis. Tas matosi, jo veide. Jausmai, kurie žmogų graužia iš vidaus, graužia, graužia ir vieną dieną prasigraužia į paviršių arba, kitaip sakant, prasprogsta.
Jei žmogus neišmokęs su savimi dirbti, valdytis, nepažįsta savęs ir nesugeba laiku atpažinti savo minčių, jausmų, – tik laiko klausimas, kada jis padarys klaidų, kurios privers jaustis jį ir aplinkinius blogai.
Užsienis, kuriame nėra artimųjų, nėra darnios šeimos, nėra to, kas išklausytų, – puiki galimybė ne tik užsidirbti daugiau pinigų duonai, bet ir prikaupti savyje „sunkiosios artilerijos“. Tad visai nenuostabu, jog išvykę mūsų tautos atstovai sudrebina pasaulio žiniasklaidą žiauriais nusikaltimais, kurie, mums būnant Lietuvoje, atrodo nesuprantami ir negirdėti. Taip pat nustembame, kai tai padaro žmonės, kurie, regis, į tai visiškai nelinkę.
Bet žmones keičia aplinka. Keičia ne tik aplinka, bet ir laikas. Gyvenimui svetur užsitęsus, žmogaus veidas gali pasikeisti – tapti niūrus, bedvasis, agresyvus, persikreipęs. Veidas atspindi mūsų vidinę būseną.
Taip pat dažnas iš išvykstančiųjų Lietuvoje gyveno gana nepasiturimai. Tai gali pasimatyti iš fizinių bruožų, kurie atskleidžia, kuris žmogus yra išlaidus, neskaičiuojantis pinigų, hedonistas, palaidūnas, negabus mokslams... Veide atsispindi, kaip žmogus praleido vaikystę, ar tėvai tinkamai prisidėjo prie žmogaus auklėjimo, ar suformavo tinkamus pagrindus, ir dar daugelis kitų niuansų.
Objektyviai save vertinantis žmogus, jeigu norėtų, galėtų pamažu koreguoti praeities spragas. Pavyzdžiui, aš konsultuodamas duodu patarimų, kokiomis veiklomis žmogui derėtų daugiau užsiimti, kaip atrasti jo prigimčiai tinkantį darbą, kokia veikla jį išlaisvintų iš esamo uždaro rato, – juk ne vienas išvykęs grįžta tuščiomis...
Taigi prieš vykstant kiekvienam lietuviui verta įvertinti ne vien finansinius rodiklius – šalies, į kurią vykstama, mažiausią mokamą atlyginimą, bet ir tos šalies kultūrą, gamtos sąlygas. Pasiruošti esminiams pokyčiams, o ne ieškoti laimės nežinia kur, nežinia kaip...
Žmonės, kurie iš prigimties yra su didelėmis akimis, atviraširdžiai, lengvai rodantys savo jausmus, sentimentalūs, greičiausiai nekaip jausis šalyje, kurioje piliečiai santūrus, individualūs kapitalistai, kurių gausu užjūryje.
Dar jei toje šalyje klimatas vėsus, nešvari aplinka, optimistinių idėjų nestokojančiam, jautrios prigimties žmogui tai gali tapti gilios depresijos priežastimi, kuri vėliau gali lemti netikėtus poelgius, nebūdingus gyvenant jam Lietuvoje.
Mano patarimas tiems, kurie nori rizikuoti, – pirmiausia būtina save geriau pažinti: savo būdą, pliusus, minusus, dvasinius išteklius, psichologinius gebėjimus. Dažnai mėgstame pervertinti savo jėgas, pervertiname savo tikslus ir neįvertiname poreikio juos įgyvendinti stiprumo. Retai save vertiname objektyviai.
Tačiau tai įmanoma padaryti su specialistų pagalba. Kiekvieno eidamas gatve nebadysiu pirštu ir negrūmosiu, pamatęs veide aplaidumą, tingulį, lėkštą pasaulio sampratą, nes žinau, iki ko tai gali privesti.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
