Jei Senelis nesusipras ir nepadarys šio pokyčio, kokybiško ugdymo nebus. Tuo viskas pasakyta – kiek iš tikrųjų dirba, ir kokį varganą įvertinimą pedagogas gauna iš mūsų demokratiškos valdžios. Ne bet kokios – koalicinės, kurios programoje švietimas laikomas prioritetu. Jeigu pažadai būtų bent 30 procentų įgyvendinti, nereikėtų nei piketų, nei streikų.
Esu Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja. Juokingai skamba aiškinimas, kad mokytojai nieko neveikia, dirba tik pusę dienos ir gauna labai jau ilgas atostogas... Kyla keli klausimai. Kodėl tada šių gėrybių nesiekia jaunimas? Kodėl pedagoginių specialybių bakalaurai mieliau kavinėse nešioja padėklus ar skina pomidorus užsienio plantacijose?
Kalėdų Senelis žino, kad mokytojai patiria labai didelę psichologinę įtampą. O kai sužinai, jog net septintokai surengia mokytojo numetimo nuo laiptų parodomąjį šou, supranti, kad darbo sąlygos ir pavojingos. Juk kitas gali būti tu. Ir atostogas ilgesnes turi beveik visų valstybių mokytojai... Senelis tai suvokia, o tauta ne.
Ar mokytojai sulauks dėmesio?
Taip jau sutapo, kad dviejose Baltijos šalyse beveik vienu metu įvyko pedagogų streikai. Latvijos pedagogus parėmė šalies prezidentas, pareikalavęs valstybinio požiūrio į šią problemą – Vyriausybė atsistatydino.
Lietuvoje prezidentės vertinimo iš viso neišgirdome. Ši stručio pozicija leido Vyriausybei ne iš esmės spręsti problemą, o ir toliau tyčiotis iš labiausiai apsišvietusios, pilietiškai išprususios socialinės grupės, nuo kurios priklauso ne detalių gamyba, o šalies ateitis.
Profsąjungos, kaip sako mokinukai, „perspjovė“ pačios save ir susivienijo. Suorganizavo pirmąjį šalyje (nepriklausomybės laikotarpiu) nacionalinį streiką. Į tai sureaguota buvo mažiau, nei į vieno neadekvataus piliečio palakstymą po Vilnių su automatu, kuriuo jis negebėjo naudotis. Pastaruoju atveju ir pinigų atsirado, ir tautos tautos manifestas su parašais.
Klausimas paprastas – gal mokytojams nugvelbti kokią patranką nuo postamento ir su ja pasišvaistyti po sostinę? Gal tada kas nors sureaguos į tai, kad mokytojai, augindami svetimus vaikus, atiduodami jiems visą savo gyvenimą, būdami atsakingi už jų gyvybę ir sveikatą, nusipelnė daugiau nei minimalaus atlyginimo? Kuris, beje, turi priklausyti tik neturintiems įgūdžių darbininkams.
Kaltina juodosiomis technologijomis
Pedagogų kongrese mes jau buvome įspėję Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) atstovus – juodosios technologijos „nepraeis“, net nebandykite jų griebtis. Tačiau noras išjoti ant „dažyto kumelio“ yra didesnis ir su pilietine kultūra nieko bendro neturi. Vietoje to, kad rastų lėšų reikalavimams patenkinti (o jų ir ieškoti nereikėjo), griebiamasi manipuliacijos „liaudies masėmis“.
Ar jūs nors kartą girdėjote, kad Lietuvos Vyriausybė palaikytų streikuotojus? Pažadėtų ką nors keisti, tartis? Aš atsimenu tik vienos socialinės grupės siundymą ant kitos. Streikuoja žemdirbiai – prieš juos nuteikia vežėjus. Streikuoja troleibusų vairuotojai – tada bobelė, pypsinti, kad nenutratėjo į turgų, pateikiama kaip nacionalinė didvyrė.
Prancūzijoje tokie „pypsintojai“ būtų viešai pasmerkti – kaip streiklaužiai ir demokratijos mindžiotojai. Lietuva dar nepilietinė šalis. Veikiau savotiškas balaganas, vaidinantis demokratiją.
Streikuojant mokytojams, visada atsiras tėvelis, kuris vidutiniškai vaikui skiria 7 minutes per dieną, užtat vograuti, kad jis moka pinigus ir nori kokybiško ugdymo, laiko turi. Jis būtinai pridės, jog nenori streiko ir mokytojai turėtų būti orūs.
Tokiam tėvužėliui norisi pasakyti: ar žinai, kiek iš tikrųjų kainuoja tavo vaiko ugdymas? Ar žinai, kad iš tavo mokesčių mokytojui atitenka tik 0,5 procento? Paklausk, kiek toks ugdymas kainuoja privačiose ugdymo įstaigose arba pabandyk samdytis visus mokytojus privačiai.
Atlyginimai neatitinka realybės?
Kokios populiariausios technologijos mokytojams kompromituoti? Kadangi nebetinka posakis „neverkšlenkit, dirbantys prie šiukšlių konteinerio ir tiek negauna“, imamasi visagalės statistikos. ŠMM ministrė Audronė Pitrėnienė kongrese nedrįso mokytojams pasakyti, kad kai kurie jų gauna net didesnį nei 800 eurų atlygį. Gal bijojo, kad mokytojų neištiktų epilepsijos priepuolis. Tačiau tą sumą ji išdrožė žurnalistams.
Vėliau premjeras Algirdas Butkevičius visiems kaišioja Akmenės fenomeną, kur, neva, vos ne aukso kasyklos sutvarkytame švietimo ūkyje – ten per 940 eurų gaunama. Pasidomėjus detaliau, kažkas ne taip – atlyginimo vidurkis tik 640, o didžiulis skirtumas atsirado, manau, todėl, kad vėl pridėtos direktorių, pavaduotojų algos ir net išeitinės (primenu, jos iškovotos ne mero, o profsąjungų, ir tai – papildomi pinigai).
Kam reikalingas šis melas? Gal dar kartą apjuodinti ir pažeminti vergus, vedžiojančius vaikus?
Europos švietimo profesinių sąjungų komiteto vadovas Martinas Romeris taikliai pastebėjo, jog Lietuvos švietime įteisinta šiuolaikinė vergovė. Jei tai matosi iš šalies, suprantama, kodėl vergvaldžiams labai norisi ir toliau mosikuoti botagais.
Juokingai atrodė lyg ir nekalta statistika su aiškiais užsakovų logotipais, rodančiais, kad švietimo lėšos naudojamos ne ten kur reikia. Krepšelis didėja, bet bendrai švietimui skirta per 37 milijonus eurų mažiau. Algos labai didelės, virš 800 eurų, bet mokytojai juokiasi, kad kol ateina iki jų piniginių, virsta minimaliu atlygiu. O ministrės aiškinimas, kad ji iškovojo 10 milijonų, net nejuokingas.
Dabar mes laukiame straipsnių apie netikusius mokytojus ir tėvelių pasipiktinimo. Jiems galiu priminti – mokiniai yra pilietiškai aktyvesni už Vyriausybę. Po 2008 metų streiko jie egzaminus išlaikė geriausiai, tuo įrodydami, kad jų garbės suvokimo lygmuo su juodomis technologijomis nedraugauja. Yra dar vienas scenarijus – supjudyti profesines sąjungas. Mes stebime šį vojažą ir, patikėkite, su didele panieka.
Ko reikia Lietuvos mokytojams
Reikia labai nedaug – tęsti tai, ką pradėjome. Reikia didelio, masinio streiko. Ne imituojamo, kaip įspėjamojo, o masinio. Kai nedirbs nė vienas lopšelis-darželis, kai neišeis nė viena mamytė į darbą, tada visuomenė suvoks mūsų darbo svarbą. O kol mums nepatogu, kad tėveliai turės rūpesčių – nieko nebus. Mūsų dažnas nesigaili, tik reikalauja.
Streikas – kraštutinė priemonė ir jeigu mus privedėte prie šito, prisiimkite atsakomybę už pasekmes. Švietimas, visų pirma, turi rūpėti Vyriausybei. Net politologijos vadovėlyje parašyta, jog valstybės funkcija – užauginti, išmokyti jaunąją kartą.
Profsąjungos planuoja terminuotą streiką. Jį remti – visų, norinčių aukštos ugdymo kokybės, reikalas. Tėvų, senelių, savivaldybių atstovų. Būtent, savivaldybių – jas premjeras ragina prisiimti atsakomybę už mažas pedagogų algas.
Vieno streikuojančio darželio pedagogai pasakė, jog reikia tik vienos dienos ikimokyklinių įstaigų streiko, o tada prie Seimo susirinks mamos su pypliais ir atsiras pinigų. O jų, patikėkit, yra. 11 milijonų sutaupėme šiais metais, o šios sumos pakanka minimaliems reikalavimams tenkinti.
Jeigu dar peržiūrėjus visas įstaigas prie ŠMM, suvalgančias tiek pat biudžeto lėšų, kiek visos Lietuvos mokyklos... Manau, tų lėšų užtektų visai sistemai pertvarkyti iš esmės.
Mokytojau, tavo ateitis – tik tavo rankose. Arba mes sudrebinsime sistemą, arba išsivaikščiosime paskui jau išsivaikščiojusius vaikus.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
