Perskaičius straipsnį peršasi pora išvadų: arba M.Zasčiurinskas visai nesiorientuoja šioje srityje, arba jis taip rašo turėdamas tam tikrą paslėptą tikslą. Panašiai turbūt mąsto ir Juozas Olekas. Atrodo, jis taip pat nepasitiki Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) nariais, nors pats priklauso šiai sąjungai. Matyt, jis nepasitiki pats savimi!
Man teko „laimė“ 3 metus tarnauti sovietų armijoje, ten baigti karo mokyklą ir keletą metų vadovauti medžioklės ūkiui (nors pats nemėgstu medžioti). Vėliau, įstojus į universitetą, karo mokslai vėl buvo brukami per prievartą. Todėl apie ginklus ir karybą šį tą išmanau. Kiekvienas ginklas privalo turėti šeimininką, kuris už jį atsako juridiškai. Joks ginklas be savininko pastangų niekuomet nešauna.
Šaulių sąjungos pradžia
Pirmiausia vertėtų sugrįžti į praeitį, nes iš praeities, kaip žinia, reikia mokytis. Mano vaikystė prabėgo prieškario Lietuvoje, todėl dar gerai prisimenu tų laikų LŠS.
Artėja LŠS šimtmetis. Ši gynybinė sąjunga įsikūrė Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, 1919 metų birželio 27 dieną. Jos įkūrėjas ir ideologas buvo Vladas Putvis–Putvinskis (1873–1929). Žmogus, gimęs lenku, augęs lenkiškoje bajorų aplinkoje, tapo dideliu Lietuvos patriotu. Jis suformulavo šaulio statusą: „Šaulys yra tautos karys ir dvasios aristokratas“.
Netrukus po nepriklausomybės kovų su bolševikais, bermontininkais, želigovskininkais ir po kariuomenės demobilizavimo, 1924 metais buvo numatyta karo atveju sudaryti autonominius šaulių partizanų dalinius. Jie turėjo vengti atvirų mūšių, o puldinėti priešą iš pasalų.
Karo atveju vyrai turėjo palikti savo gyvenvietes, trauktis į miškus, burtis į 40-60 kovotojų būrius ir vykdyti aktyvią kovą priešo užnugaryje: trukdyti priešui judėti, plėšti jo amunicijos sandėlius, varžyti karinių pajėgų aktyvumą.
Šauliais turėjo tapti rinktiniai asmenys
1933 m. buvo suformuluoti trys šios karinės organizacijos uždaviniai:
1) Kuo daugiau piliečių įtraukti į LŠS;
2) Kiekvieną narį apmokyti naudoti ginklą;
3) Ugdyti visuomenėje patriotizmą, diegiant šaulių dvasią.
Būtent šis, trečiasis uždavinys buvo laikomas svarbiausiu. Gerai žinoma, kad net puikiai karine prasme parengtas ir gerai apginkluotas pilietis negins savo tėvynės, jei neturės patriotinio pasiryžimo. Jis arba „stovės po medžiu“, arba spruks į užsienį.
Praeito šimtmečio 4-to dešimtmečio pradžioje buvo iškelta šaulių gausinimo Lietuvoje idėja. Šauliais turėjo tapti rinktiniai, aukštos moralės ir dorovės asmenys. Dešimtmečio viduryje Lietuvoje jau nebuvo valsčiaus, kuriame nerastum šaulių. Organizacijoje vyravo griežta drausmė. Pavyzdžiui, 1938 metais už įvairius nusižengimus iš organizacijos buvo pašalinta apie 2000 narių.
1940 m. sausio mėn. LŠS jau turėjo 139 chorus, 126 pučiamųjų orkestrus, 332 bibliotekas, 15 teatrų, 414 trupių, 85 šaulių namus, 114 sporto klubų ir 450 sporto skyrių. Visi jie buvo skirti kultūrinės ir patriotinės veiklos vystymui.
Ginčijatės, ar namie leisti laikyti ginklu?
Šauliai buvo periodiškai mokomi partizaninio karo metodų. LŠS štabe buvo paruoštas slaptas leidinys: „Partizanų taktika.“ Deja, 1940 m. užplūdus okupantams, jį teko sunaikinti. Sunaikino tik leidinį, bet ne pačią taktiką, kurią partizanai sėkmingai pritaikė 1944-1953 m. kovoje su okupantais.
Partizanų vadai, tokie, kaip J.Vitkus-Kazimieraitis, J.Šibaila-Merainis, Z.Drunga-Šernas, A.Smetona-Žygaudas, I.Pucevičius-Radvila, P.Tunkevičius-Kastantas ir daugybė kitų, kurių čia neįmanoma visų suminėti, buvo LŠS nariai. J.Lukša-Daumantas, kuris du kartus pralaužė „Geležinę uždangą,“ ir sugrįžo pas savo antrą mylimąją – Lietuvą, kovoti ir už ją žūti, buvo ateitininkas.
Aleksandras Barauskas, Alytaus 2-osios kuopos sargybos viršininkas buvo pirmas šaulys, kurį 1940 m. birželio 15 dieną nužudė įsiveržę rusai. Prieš okupaciją, 1940 m. balandžio mėn. LŠS buvo apie 62000 narių ir rėmėjų. Tarp jų – 872 padalinių, kuopų ir būrių vadai. Iš jų 404 karininkai. Tai sudarė 2,1 procento visų šalies gyventojų.
Palyginimui verta priminti, jog dabartinėje LŠS viso labo tėra tik apie 0,25 procento valstybės piliečių. Statistika apie prieškarinės LŠS materialinę bazę bado akis. Įdomu, kokia materialine baze disponuoja dabartinė, „atkurtoji“ LŠS?
Dauguma LŠS narių tada patys pirko ginklus ir juos laikė namuose. Tuo tarpu dabar dar ginčijamasi, ar leisti sąjungos nariams namuose laikyti ginklus. Ginkluotę tuo metu sudarė 27487 šautuvai, 3781 kulkosvaidis ir kiti ginklai bei įranga. Po LŠS likvidavimo didesnė pusė ginklų buvo išslapstyta. Vėliau miško broliai juos naudojo pagal paskirtį.
Gintis reikės patiems
1942 m. LŠS aktyvistai, pirmiausia – J.Žemaitis-Vytautas, įkūrė Laisvės šaulių organizaciją. Tada prasidėjo trečiasis, pats dramatiškiausias LŠS gyvavimo etapas – partizaninis karas. Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į 8 apygardas. Į kovą su okupantais stojo daugiau nei 60000 jaunų vyrų ir moterų. Daugiau nei 20000 jų žuvo (tikslūs skaičiai nežinomi).
Savo krauju partizanai nuplovė daugumos prieškarinės vyriausybės narių, kurie priėmė rusų ultimatumą, gėdą. Kiek žuvo okupantų, niekas nežino, nes šie savo nuostolių „statistinius“ duomenis sumažindavo apie 10 kartų.
Po Krymo aneksijos ir agresijos Ukrainos rytuose visiems Rusijos kaimynams tapo neramu. Šie įvykiai parodė, kad mūsų didysis kaimynas nenuspėjamas. Ypač neramu mums, nes galima sakyti, kad priešai mus supa iš dviejų pusių.
Labai pavojingas pašonėje esantis ir ginklų prifarširuotas Karaliaučiaus anklavas. Lietuva – NATO narė, todėl, esant reikalui, pagalba ateis. Tačiau kol pagalba atskubės, keletą dienų gintis reikės mums patiems. Galimybė, kad Lietuvai būtų pritaikytas Ukrainos scenarijus – tik teorinė, nes didžiojo rytų kaimyno ekonomika, rodos, artėja prie bedugnės.
Nepaisant to, pasiruošti gintis būtina. Ne be reikalo sakoma: „Nori taikos – ruoškis karui.“
Geras mūsų kaimynų estų pavyzdys. Pasirodo, ir šioje srityje jie mus gerokai lenkia. Ten LŠS atitikmuo – Gynybos lyga (Kaitseliit) – jungia keletą kartų daugiau narių, nei mūsiškė LŠS! Nors gyventojų Estijoje dvigubai mažiau. Namuose jie laiko ne tik šaunamuosius ginklus, bet ir granatsvaidžius.
Kalbos apie pavojus yra iš piršto laužtos. Jas turbūt platina mūsų priešai. Juk neveltui prieš kurį laiką viena užsienio žinyba, manau, prisidengdama kova su Afrikietišku maru, bandė sužinoti, kiek Lietuvoje yra medžiotojų.
Neužmirškime, kad agresoriai labiausiai bijo ginkluotos tautos. Leisdama LŠS nariams patiems įsigyti ir namuose laikyti ginklus, valstybė nušautų du zuikius: sutaupytų pinigų, o ginklai nebūtų sutelkti vienoje vietoje, kaip lengvas grobis agresoriui.
Patriotinio auklėjimo vaisiai
Labai svarbu apsisaugoti, kad į LŠS nepatektų priešiškai nusiteikę asmenys ar svetimų valstybių šnipai. Panašiai, kaip daroma Estijoje: kiekvieną naujoką turėtų rekomenduoti ir už jį atsakyti du sąjungos nariai. Be to, kiekvieną naujoką privalo patikrinti saugumo tarnybos.
Pone Zasčiurinskai, ginklas niekuomet neiššauna pats. Jis iššauna tik tada, kada nuspaudžiamas jo gaidukas. Tuo tarpu ginklo savo piliečiams nenori patikėti valdžia, kuri bijo piliečių. Geras pavyzdys – JAV. Ten valdžia savo piliečių nebijo, o piliečiai, esant reikalui, gins ją.
Kita vertus, teko įsitikinti, kad ten žmonių pilietiškumas ir patriotiškumas didesnis, negu Lietuvoje, kur patriotizmas, gyvybingos valstybės pagrindas, jau tapo vos ne keiksmažodžiu. Tai – patriotinio auklėjimo kartūs vaisiai.
Nežinau, ar Lietuvoje populiarios ir gausios skautų, ateitininkų ir kitos jaunimo organizacijos – patriotinio auklėjimo pamatas. Kažkodėl apie jas mažai tesigirdi. Tuo tarpu į priešiškos valstybės sukarintas stovyklas kai kas važiuoja...
Tačiau ne viskas taip blogai, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ne visi jaunuoliai spruko į užsienį, kuomet buvo paskelbtas šaukimas į Lietuvos kariuomenę. Nemažai jų savanoriškai nuėjo tarnauti Tėvynei.
Pagal M.Zasčiurinsko logiką ir medžiotojams reiktų uždrausti laikyti namuose ginklus, nes gali vienas kitą iššaudyti. Ne paslaptis, kad medžiotojai nevengia taurelės. Tegul sandėliuoja ginklus vienoje vietoje! Galų gale, automobiliai, paprasčiausia virvė ar peilis yra kur kas pavojingesni už šaunamuosius ginklus, nes statistiškai nuo jų žūsta daugiau žmonių nei nuo pistoletų ar šautuvų!
Koks LŠS vaidmuo?
Kalbant apie gynybą, mūsų atkurtoji LŠS nekelia didelio pasitikėjimo. Atrodo, kad ši sąjunga atlieka tik dekoratyvinį, parodomąjį, butaforinį vaidmenį, kuris labai parankus rodyti viešumoje arba padeda internete reklamuotis politikams. Galima sakyti, ji virto miestelių bažnyčių šventoriuose per valstybines šventes vėliavas nešiojančių senolių dekoratyviniu būreliu.
Mano nuomone, toks LŠS „atkūrimas“ – nepateisinama klaida, kurią būtina ištaisyti. Buvusi krašto apsaugos ministrė ponia Rasa Juknevičienė teigė, jog taip atsitiko todėl, kad šauliai tada patys (tiksliau, kontraversiška tuometinė jų vadovybė) pasirinko visuomeninį organizacijos statusą. Štai ir išlindo yla iš maišo. Kam reikalinga ne karinė, o visuomeninė, neįgali, bedantė organizacija?
Naivu būtų manyti, kad Lietuvai nereikia puikiai apmokytų ir gerai ginkluotų šaulių. Taip galvoti gali tik naivuolis arba valstybės priešas. Aš nežinau, ar dabartinės LŠS vadovai paruošė strategiją ir taktiką agresijos atveju? Jeigu ir paruošė, naivu tikėtis, kad toks narių kiekis sugebėtų tinkamai atlikti šalies teritorinės gynybos uždavinius. Juo labiau, kad agresijos atveju jie netektų visų ginklų, nes priešas pirmiausia pasistengtų užgrobti ginklų sandėlius.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
