Šiemet, prasidedant mokslo metams, sprendžiau hamletišką klausimą „būti ar nebūti mokykloje?“, nors 13 metų šventai tikėjau, kad mano pagalba vaikams reikalinga ir veiksminga.
Buvo visko. Šokas, ašaros, nemigo naktys pamačius, kaip iš tikrųjų gyvena socialinės rizikos šeimų vaikai. Pykčio protrūkių bejėgiškų, degradavusių jų tėvų atžvilgiu. Trinties su įvairiausių tarnybų specialistais, prašant pagalbos. Abejingumo, nes daugelis problemų pasirodė neįveikiamos visiškai.
Turbūt sunkiai įsivaizduojate, kiek vaikų dėl netinkamų augti sąlygų namuose šią pat minutę reikėti paimti iš šeimų? Nepykite, bet jūs tikrai neįsivaizduojate tikrų skaičių ir realios padėties... Skubiai tektų pastatyti šimtus naujų globos namų.
Tai kas gi lieka, dirbant tą sizifišką socialinį darbą, kai bėgant metams supranti, kad mūsų įstatymai labai labai tolerantiški? Kad įvairios tarnybos, turinčios ginti vaikus, tikrai teisiškai bejėgės? Kad mano sprendimai keturis vaikus išvežti į globos namus buvo klaidingi, nes juos sistema (tiksliau, jos nebuvimas) visiškai pribaigė...
Taigi, kas lieka? Man liko žmogiškasis faktorius ir seniūnijos socialinė darbuotoja.
Rezonansinių įvykių atvejais pirmoji artilerijos ugnis visada krenta ant seniūnijos. Nematė? Nežinojo? Už ką gauna algą?
Teisybės dėlei antroji salvė visada paleidžiama į mokyklą.
Seniūnijos socialinių darbuotojų, įvairių vaikus gelbstinčių tarnybų, mokyklos darbo laikas – nuo 8 iki 17 val. Ilgi vakarai, savaitgaliai, šventės...
Žinau, kiek sms, FB žinučių parašo socialiniai darbuotojai, stengdamiesi palaikyti (išlaikyti gyvus) savo globotinius, o kiek kartų palikę savo šeimas bėga „gelbėti pasaulio“. Nes nuo to neįmanoma atsiriboti, nes piktos, liūdnos vaikų akys tave lydi visur ir visada. Daug tragedijų Lietuvoje buvo išvengta tik minėto žmogiškojo faktoriaus dėka. Nustokime taupyti psichologinės pagalbos sąskaita! Psichologų reikia daug, kvalifikuotų, ypač mažų miestelių mokyklose, kurios dėl savo varganų biudžetų jų negali išlaikyti.
Girdžiu švietimo šulus kalbant: psichologai mokyklose dirba. Taip, dirba 0,25 -0,5 etato ir atvažiuoja į mokyklą 15-16 val., kai kaimo vaikai geltonu autobusiuku išvežiojami į namus... Psichologų mokyklose reikia nuolat!
Alkoholizmas ir psichinės ligos. Tolerancija begalinė... Užsirakina savo namų duris psichikos ligą turintis tėvas/mama arba nesutinka važiuoti gydytis, ir baigta. Visos sunkiai iškviestos tarnybos, sugaišę brangų laiką, tiesiog... išsiskirsto. Lieka vaikas su įstatymus žinančiais, bet neprognozuojamais tėvais.
Aš prieš globos namus. Tai daugeliu atveju ne išeitis. Galiu tik užjausti ten nuo 17 val. dirbančius darbuotojus, kai jie lieka vieni su begalę problemų turinčiais vaikais. Juk kvalifikuoti profesionalai dažniausiai darbą baigia 17 val. O, kaip sakoma, sutemos visada tirščiausios prieš aušrą...
Mano nuomone, reikalingos apmokytos šeimos, galinčios, turinčios žinių priglausti laikinai iš šeimos paimtus vaikus. O biologiniams tėvams tuo metu turi būti teikiama intensyvi profesionalų pagalba.
Įpareigojimai tėvams. Problemas reikia mokyti spręsti. Smurtas. Gyvenimo įgūdžių stoka, alkoholizmas, vaikai nelanko mokyklos, vaikas laikinai paimtas iš šeimos ir kitokie sunkumai. Jų užklupti tėvai turi lankyti privalomas psichologo, psichiatro konsultacijas.
Ir vėl grįžtu prie katrastrofiško psicholginės pagalbos trūkumo periferijoje. Juk didieji miestai dar turi nevyriausybines organizacijas, daugiau dienos centrų, savanorių.
Praktiškai darbe susidūriau su smurtu, alkoholizmu, psichikos ligomis, seksualine prievarta prieš vaikus, patėvio žmogžudyste, bandymais žudytis, depresijomis, išprievartavimais ir t.t.
Bet kur dėti kabelį, pagalvokite ir Jūs.... Galvokim kartu. Visi.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
