– Ot, naujiena – nieko kito ir nesitikėjau iš tokio bevalio pasileidėlio.
Kaip jums skambėtų toks pokalbis? Keistokai, ar ne? O jei žodį „vėžys“ jame pakeistume žodžiu „alkoholizmas“? Tada aiškiau.
Nuo Saviečių tragedijos praėjus mėnesiui, kalbos apie „kovą su alkoholizmu“ netyla, bet akivaizdu, jog vis dar nesuvokiame, kas iš tiesų yra alkoholizmas. Iš kur tas suvokimas atsiras, jeigu net patys socialiniai darbuotojai ne visada jaučia, su kuo jis „valgomas“?
Po siaubo Saviečiuose pasirodžiusiame mokyklos socialinės pedagogės laiške rašoma: „Alkoholizmas ir psichinės ligos. Tolerancija begalinė... Užsirakina savo namų duris psichikos ligą turintis tėvas/mama arba nesutinka važiuoti gydytis, ir baigta.“
Tolerancija begalinė – tikrai? Įdomu, kaip kitaip turėtų būti. Dauguma gal norėtų šaudyti ar į negyvenamą salą atskirti sergančiuosius, kaip senovėje – apsikrėtusius raupsais. Nesu tikra, kokiu dar būdu galima parodyti netolerantiškumą ligai ir sergančiajam.
Priverstinai gydyti? Jei alkoholikų šeimoje yra kenčiančių vaikų, juos galima ir reikia atskirti, tačiau su brigada atvažiuoti prie geriančiojo durų ir „paprotinti“ jį gydytis – ne išeitis. Tai sukelia tik atvirkštinę reakciją. Įkalbėtas gydytis to nenorintis žmogus vis tiek „nutrūks“. Kiekvienas nors kiek susidūręs su šia liga žino, kad jai reikalingas ne gydymas, o gydymasis.
Studijuoju socialinį darbą, domiuosi pagalbos gydantis nuo alkoholizmo kryptimi, ir sakau tiesiai – kartais ausys linksta, nuo pačių socialinių darbuotojų žeriamų perliukų. Pateiksiu keletą, kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, kokiuose patamsiuose skendime.
„Nuvežėm jį koduotis, bet tik mėnuo praėjo ir vėl geria!“ – sako vienas. Kodavimas nėra gydymas. Alkoholizmas – kūno, proto ir dvasios liga. Užsikodavęs žmogus yra sulaikomas nuo gėrimo tik vienu argumentu – baime. Nevartodamas produkto jis tampa „sausu alkoholiku“, kurio elgesio modeliai ir mąstymas išlieka tokie patys, kokie buvo.
Pasikeičia tik viena – neigiamybės ir simptomai tampa tik dar aštresni, mat nebelieka „dvasios gaisrą“ malšinančios medžiagos. Koduotis bandę žmonės pasakoja, kaip kalendoriuje braukydavo dienas iki kodo pabaigos – dienos, kada vėl galės gerti, nesibaimindami mirties.
Priverstinis, išorinis alkoholio vartojimo sustabdymas yra jau tik pasekmės naikinimas, po kurio visos ligos priežastys ne tik išlieka, bet ir paaštrėja, todėl atkrytis būna dar sunkesnis.
„Kaži, kada jai baigsis tas draudimo laikas – na, kada vėl galės išgerti kaip žmogus?“ – svarsto kitas. Niekada. Negalės. Nėra tokio „kaip žmogus“. Alkoholizmas dar yra vadinamas alergija alkoholiui. Kada riešutams alergiškas žmogus vėl galės juos valgyti? Niekada, jei nenori dūsdamas atsidurti reanimacijoje.
„Suserga silpni, kitokie... Jiems reikia ugdyti valią“, – išmintimi dalijasi daugelis. Valią, cha.
Vilniaus priklausomybių ligų centro Minesotos programos socialinis darbuotojas Albinas labai gerai apibūdino valios ir priklausomybės sąsają: „Pabandykit rotavirusu sergančiam žmogui pasakyti, kad sukauptų valią ir netriestų. O kas čia tokio? Juk pakanka susikaupti, ar ne? Ne. Alkoholizmas yra liga, kurios gydymas su valia ar jos trūkumu neturi nieko bendra.“
Taip, dažnas pačių sergančiųjų bruožas – aplinkybių ir situacijos kaltinimas. Teksto Įsižiūrėjus Egidijų Dragūną prasidėjo mano ritimasis į dugną autorė rašė, jog būtų kvaila dainininką kaltinti dėl įtakos jaunimui ir jai išsivysčiusios priklausomybės.
Tai – vienas sakinys pačioje pabaigoje. Tačiau visas tekstas vis viena atrodo kaip atviras kaltinimas. Tegu ir netiesioginis, tegu ir pabaigoje „apsidraudžiant“.
Bet alkoholiko charakterio bruožai ir jausenos formuojasi jau vaikystėje. Kiti sako, kad jau gimė sirgdami. Pats produkto vartojimas – tik galutinis, akivaizdžiausias ligos simptomas. Todėl teigti, jog kažkas padarė tau įtaką ir nuo to pradėjai gerti – tiesiog gynyba.
Gyvenamoji aplinka gali būti tik žmogaus ritimosi į dugną pagreičio faktorius. Studentė, rašiusi, jog kaime geriama ne daugiau, negu mieste, iš dalies teisi. Kaime nėra tiek ko gėdytis, ką saugoti, ko vengti, todėl problema – akivaizdi, nuoga.
O mieste alkoholizmas turi daug kaukių. Jaunų žmonių priklausomybę mes linkę „nurašyti“ šėliojimui, studentiškam gyvenimui, lakstymui. Verslininkų priklausomybę – darbo krūviui, stresui. Aktyvų moterų gėrimą – „Sekso ir miesto“ tipo vakarams su draugėmis.
Bet iš kur toms draugiškai vakarus leidžiančioms moterims gali atrodyti, kad galbūt jų gėrimas – problema, jei gyvename apsupti mitų? Jei net patys socialiniai darbuotojai siūlo koduotis? Jei populiarus interneto forumas skelbia temą: „Alkoholizmas – liga ar valios trūkumas?“ – palikdamas vietos pasvarstymui?
Saviečiai Saviečiais, bet nepamirškim ir krūvos sudaužytų BMW, senutes užvanojusio dėdės ir kelionės po Vilnių su kalašnikovo automatu užantyje. Panašu, jog po tokių pastarojo pusmečio įvykių turime galingų planų ir užmojų – rauti alkoholizmą su šaknimis. Sulėtinkim tempą. Iš tiesų, tai sergantys turi norėti gydytis patys. Viskas, ką gali aplinkiniai – mėginti apsaugoti jų artimuosius.
Tol, kol gyvename kodų ir pasakų apie valią pasaulyje, apie jokį „karą su“ šnekėti negalime. O kovoti ir nereikia – tik gelbėtis.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
