Negalima ramiai stebėti įvykių, susijusių su Sveikatos apsaugos ministrės atsistatydinimu.
Kas jau tokio netikėto atsitiko, kokią viešą paslaptį ministrė Rimantė Šalaševičiūtė atskleidė, teigdama, kad ir „aš prieš kažkiek tai metų esu gydytojui atsidėkojusi, artimo žmogaus prašymu“? Kokiai auditorijai šis pasisakymas buvo adresuotas ir kokios reakcijos sulaukė pasisakymas (arba kitaip – prisipažinimas) dėl veiksmo, dėl kurio turėtu atgailauti visa Lietuva, o gal ir visų posovietinių valstybių piliečiai? Gėda kam?
Ogi valdžiai, sakykime, vyriausybei, kad jau 25 metus reformuojama (o gal griaunama?) sveikatos apsaugos sistema. Juk ministrės atsistatydinti paprašė ne todėl, kad ministrė stokojo kompetencijos ar dar dėl kažkokio ribotumo, o todėl, kad ministrė pasakė visiems žinomą tiesą.
Dar iš mokyklos laikų prisimenu mokytojos pasakojimą, kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis pasidžiaugdavo paprastų to meto žmonių nuotaikomis, kad jie, žiūrėdami ir vertindami didžio menininko darbus, suvokdavo kūrinių prasmę ir esmę. Kūrėjas teigė, kad taip nutinka todėl, kad šie darbai jiems ir skirti.
Panašiai nutiko ir šį kartą, tik, deja, skirtingai ministrės prisipažinimą išgirdo tauta, o kaip visišką išdavystę turbūt priėmė partijos bičiuliai ir kitas politinis elitas. Tokį politikų vertinimą galima apibūdinti, kaip savo laiku alegoriškai yra išsireiškęs vienas garsus politikas, „įlipimu į vieną daiktą“.
Įlipo, tai įlipo, tik kodėl tą turinį turi išnešioti po visą Lietuvą. Kodėl toje neįgalioje valstybėje, negebančioje pasirūpinti savais piliečiais, mus, piliečius, siekiama padaryti kyšininkais ir nusikaltėliais? Nejaugi tariamam politiniam elitui nesuvokiama, kad tas pilietis savo prisidėjimu, dabar sakoma „kyšininkavimu“, padeda išsaugoti gydytojus-specialistus ir slaugytojus.
Ar nemanote, kad tautos išrinktieji visuomenę pavertė paprasčiausiais zombiais? Sakoma, jog zombis tundroje, o tundra mumyse, tačiau mes jau nebenorime tokiais būti. Būtų įdomu sužinoti, kaip yra su žmogaus teisėmis? Jei aš esu laisvos šalies pilietis, tai turiu teisę elgtis su savais pinigais kaip tinkamas. Kodėl mane kažkas turi bausti, kad atsilyginau gydytojui?
Ar čia ne tai, kas dabar vadinama „politiniu marketingu“– sisteminga, tikslinga įtikinėjimo forma, savais tikslais per įvairius viešus bei žiniasklaidos kanalus siekiama paveikti žmonių protus? Būtų įdomu sulaukti Žmogaus teisės specialistų įvertinimo.
Savo laiku aš pats buvau patekęs į sudėtingą situaciją ir yra tekę bendrauti su gydytojais, aukščiausios klasės specialistais, kurie turėjo didelę patirtį, buvo stažavęsi įvairiose šalyse ir patyrę teisingo apmokėjimo už darbą jausmą. Bet vėliau, įkalbėti grįžti ir savo šalyje tęsti karjerą, pasakė aiškiai, kad jeigu ne žmonių parama, aukos, jie nesugebėtu tinkamai atlikti pareigų, negalėtų tobulėti patys.
Teisi yra ekonomistė Aušra Maldeikienė , kuri sako, kad dabar šalį palieka labai išsilavinę žmonės. Pasak jos, dar blogiau, nes tie išsilavinę žmonės, kurie lieka, savęs iki galo nerealizuos, Jie kovos ne dėl pasaulio ir jo erdvės, naujų idėjų, gyvenimo grožio ir naujų minčių. Jie kovos dėl duonos... Pasak jos, dabar labiausiai nukenčia tie, kurie dirba pagal pašaukimą – moko, gydo, skaito, mąsto, o ne vien susiję su valdančiuoju elitu įsisavina lėšas.
Ir jie palieka savo šalį masiškai...
Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad neoficialūs arba nelegalūs pacientų mokėjimai vien 2014 metais siekė iki 0,3 bendrojo vidaus produkto. Skaičiuojant, kad šalies BVP tais metais siekė 32,7 milijardus, medikų kišenėse esą atsidūrė 72,5 milijonai eurų (jeigu iš viso įmanoma tuos pinigus tiksliai suskaičiuoti).
Turime sutikti, kad įvairūs atsidėkojimai (pabrėžiu – aukos) sudaro medikų pajamas. O jeigu tai – pajamos, reiškia, valstybė gali apmokestinti tokių pajamų gavėjus. Ar nebūtų išmintinga, o ir teisinga, jeigu gaunamos pajamos būtų apmokestinamos, tarkime, kad ir tuo tradiciniu 15% GPM, šias lėšas paliekant sveikatos įstaigai? Likusią dalį lėšų galima būtų išmokėti paciento dėmesio ir padėkos ženklo sulaukusiam asmeniui.
Čia galėtų būti išradingesni ir patys tokio tipo paramos gavėjai. Pavyzdžiui, steigti labdaros – paramos fondus. Ar taip sunku pažvelgti, kaip yra tokiose šalyse kaip Vokietijoje ar Švedijoje. Pacientas, norėdamas atsidėkoti, palieka čekį ir pinigai skiriami ligoninės skyriui, kuriame jis gydėsi.
Dabar demonstruojamas politikų cinizmas, nepagarba nei žmogui nei valstybei. Galima tik pakartoti visiems žinomą naujieną, kad kiekvienam iš mūsų sveikata yra didžiausias turtas ir tam, kad išsigelbėtume, kiekvienas iš mūsų ieškome geriausio...
Dėkodamas Dievui primenu, kad religinių koncesijų surinktos aukos dar neapmokestinamos, ir aukojantieji kyšininkais dar nevadinami.
Galima daug ką pasakyti ir patarti, bet politikams linkėčiau atsisakyti primityvizmo, o jeigu stokojate idėjų -kreipkitės į Tautą, ir Tauta jums padės.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
