Gal nekabintų taip stipriai, jei prieš septynerius metus pati nebūčiau skambinusi į vieną socialinės rūpybos skyrių ir kibusi prie jo darbuotojų: „Ar jūs akli? Ar nematot, kas darosi jūsų pačių panosėje?“
Tada skambinau dėl girtaujančioje šeimoje pusbadžiu gyvenančių, purvais apskretusių vaikų, kuriuos matė visi, išskyrus socialinius darbuotojus.
Iki šiol nežinau, kaip buvo galima nepastebėti skurdo, dvoko, laikraščiais išklijuotų sienų, išpurtusių, mėlynėmis nusėtų tėvų veidų, daržų, kuriuose niekas neauga ir alaus bambalių, besimėtančių pakampėse. Laimei, tada jie sureagavo (kad ir nenoriai), laimei, vaikus paėmė iš tos šeimos.
Gal todėl net nenustebau, kai „TV pagalboje“ dirbanti Laisva papasakojo apie girtutėlę mergą (atleiskit, neapsiverčia liežuvis pavadinti to padaro mama), pripūtusią daugiau nei dvi promiles, su dviejų savaičių kūdikiu besiglaudžiančią landynėje, kur visi aplink juodai geria, daužo vienas kitam snukius ir tąsosi už riebaluotų plaukų.
Liūdna buvo žiūrėti į socialines darbuotojas, nepasitenkinimo iškreiptais veidais. Ko gero, jas atitraukė nuo svarbesnių darbų – optimistiškų ataskaitų kurpimo ir popierėlių dėliojimo. Ir kaip visuomet – visa gyvenvietė žino, kur nesaugioje aplinkoje auga kūdikis, kur girtaujama. Tik atsakingi darbuotojai – akli.
Bet pasirodo, yra ir kur kas baisesnių dalykų, nei alkis ir antisanitarinės sąlygos.
Sveiku protu nesuvokiama, kaip į šeimą gali būti grąžinamas nė dvejų metukų nesulaukęs vaikiukas, kuris atsidūrė ligoninėje visas nusėtas mėlynėmis, ant kurio kojyčių ir nugaros beveik nelikę sveikos vietos, o akių tinklainėje puikiai matomos nuo purtymo trūkusios kraujagyslės. Juo labiau, kad maždaug po metų į tą pačią ligoninę pateko ir jo sesutė... pradurta stemple. Pasak gydytojos, taip galėjo įvykti tik vaikui jėga į gerklę grūdant šaukštą.
Nežinau, kaip jaučiasi medikai matydami, kaip tėvai, sužaloję vaikus, ramiausiai išsiveža juos atgal į namus, kur visas tas siaubas vėl prasidės iš pradžių. Juo labiau, kad kartais tie vaikiukai sugrįžta medikų globon. Sužaloti iki mirties.
Baisu, kai nukankinusi vaiką, kurį rado susigūžusį po lovyte, (nuplėštais nagiukais ir sulaužytais kaulais) apie kurio kančias baisu net pagalvoti, bobšė išėjusi iš įkalinimo įstaigos vėl ramiai gimdo vaikus. Už tokį siaubingą nusikaltimą tekalėjusi dešimtį metų.
Pasirodo, mūsų valstybėje ši problema sprendžiama visais į manomais būdais ir pinigų tam turime sočiai. Du šimtai dvidešimt milijonų eurų „strategijų ir planų kūrimui“. Dvidešimt devyni milijonai eurų „viešinimui“!
Kaip čia išeina? Gal visos tos lėšos, kurių stygiumi valdininkai garsiai skundžiasi, tyliai ir ramiai nusėda tų pačių valdininkų kišenėse? Už juos kuriamos strategijos, kurios taip ir pasilieka neįgyvendintos ir veikia tik popieriuje.
Išleidžiami spalvoti lankstinukai, televizoriaus ekrane šmėkšteli graudi socialinė reklama „neskriauskite vaikų“, o į ligoninę vėl atveža sužalotą vaiką, kuris pagydytas vėl grįžta į pragarą vadinamą namais.
Popierėliams ir reklamai pinigų visada atsiranda, o štai policijos įrangai, padėsiančiai išlaužti duris ir galbūt išgelbėti ne vieną gyvybę, jų nėra. Nors vienas komplektas kainuoja tris šimtus, o ne dvidešimt devynis milijonus eurų.
Dabar, kai pasipylė baisūs įvykiai, valdininkai staiga atmerkė akis ir pradėjo suglumę dairytis it ką tik praregėję kačiukai. Vaje, kas darosi Lietuvoje... tiek popieriaus prigadinta, bet kažkodėl tai neveikia!
Tik kad tos akys atsivertų, reikėjo sumokėti vaikų gyvybėmis. Gaila, kad teks dar ne kartą mokėti, kol atsakingos sėdimosios teiksis pakilti nuo minkštų kėdžių. Nors kaina ir taip per didelė.
O juk pasaulis toks gražus, kai žvelgi į jį pro prašmatnaus automobilio langą ir kišenėje jaukiai šnara už puikios strategijos kūrimą gauti pinigai.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
