Viena iš atsidavusių ieškotojų – Rūta Vanagaitė. Jos knyga „Mūsiškiai“ neseniai pristatyta ir knygų mugėje. Verta paminėti, jog ši knyga ir pati autorė sulaukė daug dėmesio.
Žinoma, knyga jo nusipelnė, pati autorė – taip pat, juk ne kiekvienas išdrįsta kelti į visuomenę tokius sukrečiančius faktus apie istorinę praeitį, glaudžiai susijusią su mūsų tauta. Autorės nuomonė šioje knygoje lyg ir ganėtinai objektyvi, bet argi asmenybė būtų asmenybe, jeigu neturėtų nors kiek įgimto subjektyvumo?
R.Vanagaitė dažnai pasirodo televizijos ekranuose, sulaukia daug žiniasklaidos dėmesio, jos nuomonė transliuojama įvairiais būdais – straipsniuose, renginiuose, konferencijose. Viskas tam, kad mūsų visuomenė būtų šviečiama Lietuvai ir lietuviams svarbiais klausimais.
Kaip mokinė, leidžiu sau nuoširdžiai stebėtis gerbiamos rašytojos atkaklumu, bandant visuomenei nepagrįstai įteigti, jog žydų ir lietuvių tautų istorijos sąsajos nėra pakankamai atskleidžiamos jaunajai kartai. Kai kuriuose R.Vanagaitės pasisakymuose įžvelgiau netiesioginį, klaidingą informacijos skleidimą.
Gana kandžiai ji kalba apie tai, jog jaunimas per mažai supažindinamas su istorinėmis temomis, už kurias pati taip atkakliai kovoja. Aš sutinku su kilnia autorės misija. Sutinku ir su tuo, kad svarbu ugdyti jaunimą, tačiau argi tikrai metai iš metų su tuo nėra dirbama?
Mintis tęsiu kaip paprasta gimnazistė. Visada domėjausi holokausto tema, pasaulio istorija. Taigi aš, padedama mokyklos ir būdama gana jauna, jau esu supažindinta su holokausto, sovietizmo reikšme. Kokia šios mano asmeninės patirties išvada? Švietimas tikrai vykdomas, jaunoji karta supažindinama su istoriniais faktais, skatinama analizuoti jų reikšmę.
Pirmieji žingsniai žengiami dar istorijos, pilietiškumo ir etikos pamokose. Tačiau šiandieninė mokykla, kuriai nesvetimas tautiškumas, tikrai nesiorientuoja tik į istorijos disciplinos programą.
Daug Lietuvos mokyklų, kiekvienais metais padedamos Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos, siūlo mokiniams edukacines ekskursijas, kuriose susipažįstame su žydų gyvenimu Lietuvoje prieškariu ir žydų žudynėmis Antrojo pasaulinio karo metu. Žinoma, nepamirštamos žydų tradicijos, puoselėjamos ir šiais laikais.
Lenkijos miestelyje Osvencime, buvusioje Aušvico koncentracijos stovykloje dabar įkurtas muziejus. Visus metus organizuojamos programos, kuriose mokiniai ir mokytojai dalyvauja siekdami daugiau sužinoti, suprasti. Mūsų Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokiniai ne tik noriai važiuoja į užsienį, bet ir lankosi Panerių memoriale, Vilniaus geto teritorijoje Vilniaus senamiestyje bei tose vietose, kur kadaise gyveno, dirbo žydai. Šios išvykos nėra pamirštamos – vėliau dalijamės įspūdžiais, prisimename holokausto aukas.
Ne vieną mano bendraamžį būtent išvykos paskatino domėtis mūsų istorija – tai yra Lietuvos istorija ir jos sąsaja su žydais. Vilniaus universiteto studentas Dovydas Vidzbelis dar mokykloje pradėjo dalyvauti holokausto aukoms skirtuose renginiuose.
„Nuo mažens domėjausi nukentėjusiųjų nuo politinių režimų istorijomis. Pirmą kartą sudalyvavus mokyklos organizuotame renginyje, skirtame rugsėjo 23 dienai, tas noras dar labiau sustiprėjo. Pradėjau domėtis būtent žydų genocido istorija ir įvykiais Alytuje.
Panorau skaityti įvairius straipsnius, senų archyvų išrašus ar tai patyrusių žmonių pasakojimus. Knygas ir filmus atmečiau, nes juose jaučiau daug subjektyvių prieskonių, norėjosi žvelgti į grynus faktus.
Nors pastaruoju metu studijuoju Vilniuje, stengiuosi dažniau dalyvauti tokio pobūdžio renginiuose. Visgi tai mūsų miesto istorijos dalis. Dalis, kuri sutepta krauju, bet jos užmiršti neįmanoma. Šie įvykiai nusinešė daugybės šeimų, ištisų giminių gyvybes, ir žydų kilmės miestelėnų dabar likę labai mažai. Kas kitas, jei ne mes, prisimins šią garbingą tautą ir jos skaudžią istoriją“, – pasakojo studentas.
Remdamasi asmenine patirtimi, antrinu Dovydui ir užtikrinu: holokaustui skirtuose renginiuose natūraliai pradeda kilti klausimai – dėl kokių priežasčių lietuviai prisidėjo prie nacių vykdomos žiaurios politikos? Kiek lietuvių elgėsi humaniškai, rizikuodami savo gyvybe ir slėpdami žydus savo namuose?
Šie klausimai kyla dėl stipriai išvystytos edukacijos istorine tematika, kurią sukūrė ne tik istorijos vadovėliai, bet ir tolerancijos ugdymo centrai, apimantys tokias mokyklas, kokioje mokausi aš. Mums, mokiniams, siūlomos ne tik pažintinės išvykos, bet ir galimybė dalyvauti įvairiuose projektuose.
Kasmet nepraleidžiame Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos inicijuojamos konferencijos sausio 27 ajai – Aušvico koncentracijos stovyklos išlaisvinimo dienai. Antrus metus iš eilės renginys organizuojamas Ariogalos gimnazijoje, kurioje, kaip ir mūsiškėje, veikia tolerancijos ugdymo centras.
Mes, gimnazistai, jau antrus metus vykome į Ariogalą. Mokiniai iš visos Lietuvos turėjo ką papasakoti, parodyti. Tarsi tvyrojo jausmas, jog visi esame bendraminčiai, suvienyti noro pažinti istoriją, padiskutuoti, kodėl vienas žmogus naikino, o kitas bandė gelbėti. Dalyvius čia sieja bendras tikslas – pažinti istoriją ir tai, kas įvyko konkrečiu istoriniu laikotarpiu. Pajusti, kas tuo metu vyko žmonių širdyse.
Kad R.Vanagaitė skatina jaunimo tautiškumą ir atveria kelią į „istorinius koridorius“, žinoma, sveikintina, tačiau rašytojos pasisakymai apie nešviečiamą jaunimą ir neegzistuojančią istorinę atmintį, mano nuomone, yra klaidingi.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
