Kodėl žmonės sau susikuria tokius problemų labirintus, iš kurių dažnai ir išsikapstyti nebeįmanoma?
Šio tragikomiško spektaklio veiksmas vyksta ugdymo įstaigoje, kur šimtai akyčių seka savo mokytojų veiksmus, mokosi jų požiūrio į gyvenimą, požiūrio į atsakomybės jausmą prieš kitą žmogų, prieš kolektyvą, pagaliau – prieš Tėvynę.
Įsivaizduoju save sėdintį mokyklos suole, į klasę įeina santuokinę ištikimybę pamynęs direktorius arba vedusiu direktoriumi besidominti pavaduotoja ir pradeda pasakoti, koks turi būti žmogus. Apie jo atsakomybę prieš artimuosius, prieš aplinkinius, prieš visuomenę.
Žinodamas savo charakterį, turbūt nesusilaikyčiau nepaklausęs: „O kokią atsakomybę jaučiate prieš savo kolegę, direktoriaus žmoną? Kokią atsakomybę jaučiate prieš savo žmoną, prieš vaikus? Ar čia šiuos jūsų pamokymus mums priimti kaip privalomą pasaką prieš miegą?
Ar direktorius neprisiekė kadaise savo žmonai, kada ji buvo jauna ir graži, mylėti ją amžinai? Ar prisiekė ją mylėti tik tol, kol ji bus patraukli, o tada susiras patrauklesnę?“
Nėra geresnio auklėjimo, kaip auklėjimas savo pavyzdžiu. Jokie žodžiai neįtikins elgtis padoriai, jeigu kalbančiojo apie dorovę elgesys byloja priešingai.
Meilei atsirasti paso nereikia. Tikra meilė paprastai atsiranda iš pagarbos ir tikėjimo tuo žmogumi.
Sakykime, tarp mokyklos direktoriaus ir pavaduotojos meilė prasidėjo būtent iš to. Tačiau koks žmogus tikrai nusipelno pagarbos? Tai lengvai galima patikrinti, įvertinus jo elgesį su kitais. Visiems įsimylėjėliams pravartu tai žinoti: tavo meilės objekto elgesys su aplinkiniais šiandien – tai to paties žmogaus elgesys su tavimi rytoj.
Sprendžiant apie pavaduotojos elgesį pagal straipsnį, tuo smarkiai suabejočiau.
Rajono Švietimo skyriaus darbuotojai, tikrindami skundą, privalėjo ištirti keletą faktinių aplinkybių: ar tikrai pavaduotoja buvo įsiveržusi per pamoką į klasę aiškintis santykių su kolege? Ar tikrai buvo ištarti žeminantys, kolegę įžeidžiantys žodžiai mokinių akivaizdoje? Ar tikrai pavaduotoja su kitomis mokytojomis elgiasi įžūliai?
Pasitvirtinus bent vienai aplinkybei, rajono Švietimo skyrius privalėjo imtis sankcijų direktoriaus atžvilgiu, kuris laiku nesiėmė priemonių konfliktui likviduoti. Nes toks elgesys – tai ne kas kita, o smurtas ir dar vaikų akivaizdoje.
Suburti darnų kolektyvą, gebantį spręsti šiandienos problemas, yra ne lengvas uždavinys netgi įmonės vadovui. Tačiau kaip jas spręsti mokymo įstaigose, kur tarp mokinių ir taip vyrauja individualizmas, patyčios, kada mokiniai išgyvena nuolatinį stresą dėl didelio krūvio, nuolatinės įtampos dėl mažų mokytojų atlyginimų, su tuo susijusių streikų?
O jeigu dar ir meilės trikampis...
Jeigu paaiškėtų, kad pavaduotoja iš tiesų yra tiesmuka, kad jos elgesys įžūlus, ar ji taip elgtųsi, jeigu nesijaustų lyg carienė, turinti neribotą valdžią mokykloje? Tačiau ir turintis valdžios institucijų deleguotą ar mylimojo suteiktą valdžią, protingas žmogus tuo tikrai nepiktnaudžiaus, nežemins savo kolegų, nes jis ir taip žino, jog tam tikra prasme turi daugiau galių, kurių jam kiekvieną dieną, kiekvieną valandą iš naujo įrodinėti nereikia.
Tik ekscentriškiems, karštakošiams žmonėms, visiškai negerbiantiems kitų, būdinga savybė viską spręsti jėga ir tuoj pat. Tokiu būdu dar ir dar kartą įrodyti savo viršenybę kitų atžvilgiu. Tačiau paprastai tokiems žmonės tikroji žmonių pagarba nelabai jau ir rūpi.
Kelioms minutėms pamirškime aplinkui visas liepsnojančias intrigas, paskalas, pagaliau – ir atsakomybę prieš dabartinę žmoną. Įsivaizduokime mano apibūdintų charakterių istoriją su laiminga pabaiga.
Jau po metų, po santuokos, šios istorijos herojų „matau“ visiškai „pastatytą į vietą“, klusnų, susimąsčiusį ir pagaliau supratusį, kad naujosios meilės elgesys su jau buvusia jo žmona – tai jos elgesys su juo šiandien. Su siaubu belaukiančio, kada ji susiras geresnį ir pasakys: „Kitas.“
O kaip su garbe, gėda? Čia pravartu būtų prisiminti išmintingo žmogaus Apulėjaus pasakytą frazę: „Gėda ir garbė – kaip drabužiai: kuo labiau nuskarę, tuo mažiau jais rūpinamasi.“
Tik baigėsi gavėnia, atšventėme Velykas. Baigėsi susimąstymo ir susikaupimo laikotarpis. Nejaugi nė vienas šios istorijos herojų nesuprato, jog kai kurie tikėjimo postulatai tarsi specialiai jiems buvo surašyti? O jeigu visi jų laikytųsi, šiandieną valstybėje nebūtų nė vieno kalėjimo, nė vieno nelaimingojo.
Na, ir kaip čia nepaminėsi pirmame amžiuje prieš Kristaus gimimą pasakytą kito išminčiaus – Senekos žodžių: „Aistros suteikia proto kvailiausiems žmonėms ir paverčia kvailiais protinguosius.“ Akivaizdu, kad ir daugiau nei prieš du tūkstančius metų tai taip pat buvo aktualu.
Todėl neskubėkime mesti akmens į šios dienos herojus. Nepasmerksiu ir nemesiu akmens ir aš. Tik pastebėsiu, jog jeigu ir prieš tūkstančius metų buvo tos pačios problemos, tai mes niekur per toli nenužengėme, neišradome kažkokio kitokio sekso, kitokių jausmų, o viso labo tik kartojame, kartojame ir kartojame.
Tačiau, jeigu būtų laikomasi tų pačių krikščioniškojo tikėjimo pagrindų, kurie tarsi Kelių eismo taisyklės didmiesčio gatvėse nurodo, kaip vairuotojas privalo elgtis, kad nepakliūtų į bėdą, tai nebūtų tiek aistros ir meilės kankinių, kalėjimai būtų bent truputėlį tuštesni.
Gaila, tačiau kiekvienas jaučiamės nepakartojami ir išskirtiniai, mums atrodo, privalome elgtis būtent taip. Ir tarsi girtas vairuotojas lekiame per gyvenimą, net nesusimąstydami, kada ir kur į kažką atsitrenksime, ar kad, anot Senekos, jau senai tapome paprasčiausiais kvailiais.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
