Tamsi naktis. Už lango krapnoja stambūs lietaus lašai, o namų kiemuose telkšo milžiniškos balos. Lietuvoje daugelis miega. Tuo metu Prancūzijoje į Bastilijos dieną švenčiančius žmones rėžiasi kraujo ištroškęs žudikas. Nicą apraizgo siaubo ir panikos tinklas. Ir tada meilės šalį užvaldo kaustanti baimė.
Tą pačią naktį Paryžius išvysta dūmų aptrauktą Eifelio bokštą. Ko gero, taip Prancūzijos simbolis išreiškė daugelio prancūzų jausmus po to, kai jų tautiečius ir vėl pasiglemžė mirties tironai. Ir visai nesvarbu, kad šis incidentas nesusijęs su terorizmu.
Išpuolių depresiją išgyvenantis Vakarų pasaulis ir vėl panyra į gilius apmąstymus, svarsto, ką reikia daryti, ar viskas nėra beprasmiška ir neišvengiama, o tuo metu jo viduje liejasi kraujas, žūva žmonės (ir vaikai – ne išimtis).
Reikšdami solidarumą, kai kurie uždega žvakučių. Religingieji sukalba maldų. Treti aiškiai siunčia Prancūzijai žinią „Mūsų širdys – su jumis“.
Galų gale, nepamiršti ir vaikai. Tėvai kalbasi apie įvykius su jais. Aiškina, kas yra terorizmas, koks jo tikslas, kokie žmonės į jį įsitraukę.
Bet ką tuo metu daro Lietuva?
Ogi komentuoja, kiek žurnalistai paskubomis, kad tik skaitytojai greičiau sužinotų apie įvykį, rašydami padarė klaidų. Žvelgiu į vyro su anonimo kauke nuotrauką „Facebook“ ir negaliu patikėti, kad pas šį žmogų, kuris 7 žodžių komentare nusižengė 3 rašybos taisyklėms, atsiranda įžūlumo tokio tragiško įvykio fone kibti prie smulkmenų.
Apsilankau jauno vaikino paskyroje, iš kurios parašytas komentaras apie tai, kad žurnalistai prieš žodelį „žmonės“ dar parašė „žonės“ (o tai liudija, kad tie redakcijose triūsiantys „beraščiai“ tiesiog kala klaviatūros klavišais, nepažvelgdami nė centimetro atgal tam, kad tik kuo skubiau praneštų apie įvykį juos keikiantiems skaitytojams) ir suprantu, kad jam tai dar galima atleisti, nes jis jaunas ir, ko gero, nė iš tolo nėra susidūręs su tokiu įtemptu darbu.
Įvykis – skaudus, paliečiantis ir nejautrių žmonių širdis visoje Europoje. Tik ne konservatyvių, rašybai itin didelį dėmesį teikiančių lietuvių širdis.
Mat kai kuriems iš jų labiau rūpi rašyba. Nesvarbu, kad jų pačių komentarai primena tarsi ką tik rašyti pramokusio vaikučio keverzones apie gyvenimą.
Galvoje išnyra vienas vaizdas – sovietų laikai, kai laikraščiai rašė tik taisyklingą „tiesą“. Tada žurnalistams nebuvo jokio spaudimo skaičiuoti kiekvienos sekundės, nes juk skaitytojai laukia. Tada, parašę straipsnį, jie galėjo jį taisyti ir nors ir kiaurą dieną. Dar ir dabar kai kurie sako, kad tada buvo daug geriau.
Tik klausimas, o ar daug iš jūsų nori, kad svarbus įvykis lietuvių ausis pasiektų tik po paros, kai visas pasaulis, žinodamas kiekvieną tragedijos smulkmeną, jau skendi gėlyčių ir žvakučių jūroje, nes svarbiau – kad straipsnis būtų taisyklingas? Negali žinoti, gal ir atsirastų tokių, kuriems rašyba vis tiek svarbiau...
Tai apie kokį pokalbį su vaikais apie terorizmą šie kalbos specialistai gali kalbėti, kai jų galvoje, o galų gale – ir širdyje, daug didesnį skausmą sukelia ne tai, kad Europa ir vėl kraujyje, o tai, kad kažkas ne vietoje padėjo kablelį, praleido raidę?
Galbūt taip ir formuojasi mūsų kaip beširdės, viską aplink keikiančios ir tik save nekokybiškame vaizde matančios tautos mentalitetas.
Klaidas straipsnyje ištaisyti eina. Bet žmonių širdžių neištaisysi.
Todėl tuos, kurie dar turi nors kruopelytę meilės savo širdyje, prašau nepalūžti beširdžių fone. Nes būtent jūs ir kalbėsitės su vaikais apie terorizmą, jūs melsitės už aukas, jūs siųsite žinią pasauliui, kad teroristai nepasiektų savo tikslo. Nes mes negalime leisti jo pasiekti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
