Tą jie daro sekdami nematomą, bet girdimą signalą – tai yra, skambčiojantį varpelį, kurio maršrutą režisuoja tas, kuris mato. Vedlys, organizatorius. Profesorius mums ir buvo tas varpelis: dabar galime nusirišti akis ir patys spręsti, kaip įveikti likusį atstumą.
Profesoriaus mirtis parodė, kad jis turėjo gerokai daugiau mokinių nei jo studentai. Sakykime, jaunos aktorės Aistės Diržiūtės šiltas ir nuo patetikos išgrynintas in memoriam mokytojui pasiūlo kitokį žvilgsnį jau į pačios premijuotos aktorės kūrybą ir laikyseną: ji yra menininkė, kuri skaito. Ir ne šiaip kokią ezoterinę lektūrą, o filosofiją. Galbūt lavinamas intelektas irgi prisideda prie fenomenalios jos sėkmės?
Mes nedalyvavome Sausio 13-osios įvykiuose, bet dabar turbūt pasijutome iš dalies – tebūnie tik mažytės dalies – panašiai kaip tie vyrai ir moterys, profesoriaus kartos žmonės, stovėję prie barikadų. Pajutome trapią bendrystę, nes tik netektis ar nelaimė leidžia atpažinti draugą, bendramintį. Esame ta aklųjų vorelė, likvidžios modernybės apledėjusiais klystkeliais sekanti pagal vis iš ausų išsprūstantį varpelį.
Mums L.Donskis yra lyg neįrašyta dalis Konstitucijos, mat be jo įžvalgų mūsų pasaulėžiūra būtų tarsi neišbaigta. Trūktų to, ko neįskiepijo tėvai ir mokykla. Be jo tekstų mumyse tarsi neveiktų kertiniai moraliniai krumpliaračiai – kaip neveiktų Lietuvos valstybė be kurio nors pagrindinio įstatymo skirsnio.
Netekties liūdesys išdils, o intelektualinės lobotomijos išvengsime grįždami prie mokytojo knygų. Tačiau eteryje nebeliks jo aktualių ir svarių komentarų. Daug kur jo neliks, nuo universiteto iki vaikų stovyklos: dar šiandien darbe nugirdau, kaip ketinta kartu su profesoriumi įgyvendinti kažkokį projektą. Nebespėta.
Nes, pripažinkime, mes juo nepasidalijome.
Kai nesergantis ir energingas žmogus miršta nuo širdies smūgio, būdamas 54 metų, tai jis miršta nuo gyvenimo tempo, kritinį lygį viršijusių rutinos perkrovų. Man keista, kad esame mokomi atpažinti savižudybę ir į ją reaguoti, bet apsimetame nematą švelnaus žudymo.
Profesoriaus ir mūsų ydingo santykio graudumas išryškėja Vytauto Didžiojo universiteto tarptautinių ryšių prorektorės Inetos Dabašinskienės liudijime iškart po mirties: „Taip, nuovargio buvo. Mes visi jį kvietėme, nes nelabai turėjome, kuo pakeisti.“
Man brangiausios jo knygos „99 Baltijos istorijos“ pratarmėje L.Donskis pripažįsta leidinį parengęs leidyklos „Druka“ kvietimu. Visi jį kvietė. Ir turbūt retai profesorius atsisakydavo.
Juk dar prieš dešimtmetį žurnalisto Virginijaus Savukyno laidoje profesorius pripažino: „Išgyvenu laikotarpį, kai reikia mažiau miegoti, daugiau dirbti.“
Puiku, vadinasi, profesorius turės ir mums laiko! Lygiai prieš 10 metų jis ir Marijonui Mikutavičiui išsakė tokį imperatyvą: „Geriau atiduok save kitiems.“
O mes ir ėmėm.
Vieną paskutinių interviu iš L.Donskio ėmė žurnalistas Paulius Gritėnas, šitaip liudijantis nekrologe: „Paskambinus antradienį ryte, maloniai paprašė pakalbėti vėliau, nes skuba į paskaitą. Studentai laukia... […] Galiausiai telefone atsiliepė jo balsas. Kalbėjome lygiai septynias minutes.“
Kiek tokių minučių po septynias susidėdavo į L.Donskio parą! Minučių, dovanotų žurnalistams, docentams, visuomenininkams, kolegoms užsienyje. O kur dar laikas, skirtas šeimai, skaitymui, rašymui. Taip ir parazitavom profesoriaus minčių dosnumu ir brangiu laiku nelyg tos afrikinės kirmėlės, kurios patekusios į žmogaus kūną sukelia aklumą.
Kad tuščiai eikvoju profesorių (jo laiką), kažkada supratau iš balso tono, kai jis, atsiliepęs į skambutį, visuomet malonus, neskubom persijungdavo į kitą mąstymo registrą – nuo rašto prie komentaro. Atsiprašydavo esąs užsiėmęs, dažniausiai – ką nors rašąs. Neatsimenu, ar būtų atsisakęs duoti interviu. Tuomet pajutau, kad turėčiau profesoriaus netrikdyti.
Kad aš per lengva ranka naudojuosi ta prabanga – jo intelektu tebūnie svarbiems, vis dėlto vienadieniams komentarams.
Regėjau profesorių ir po laidos pas Algį Ramanauską vasario mėnesį – kaip visuomet guvaus proto, bet kūno tikai liudijo nepavyzdinę fizinę savijautą – lyg truputį padauginus kofeino. Šiais metais dėl aktualaus komentaro į radijo eterį L.Donskiui skambinau (tik) vieną kartą, ir jis neatsiliepė. Taip sutaupiau mokytojui tas septynias minutes.
Daugmaž tiek truko, kol į oro uostą atvyko greitoji pagalba – septynias minutes. Pagalba, kuri jau nieko negalėjo padėti daugybės jaunų žmonių autoritetui.
Kaip yra rašęs pats L.Donskis: „Laikas yra liga, o pagreitėjęs jo skaičiavimas – paaštrėjusi mirties nuojauta.“ Kodėl jis pats ignoravo savo aforizmą? Negi niekas nematė, kad nors ir stulbinamo intelekto, bet jis tik žmogus – irgi trapus, perdegantis?
Ne, neturėtume nieko kaltinti. Jis pats nemokėjo pasakyti „ne“.
„Paralelinėse tikrovėse“ komentuodamas įtakingiausio prancūzų rašytojo Micaelio Houellebecqo kūrybą šitaip perfrazavo: „Pasinaudokime vienas kitu, kol nesibaigė mūsų galiojimo laikas, – tai vieša paslaptis, bet, regis, sykiu tai vienintelė nūdienos žmonių santykių gyvenimo strategija.“
Mes ištarą išgirdome, nes ir skamba it raginimas. Pasinaudojome. Galiojimo laikas baigėsi. Dėl Dievo meilės, patausokime bent tuos, kurie po L.Donskio liko.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
