Suprantu tuos žmones, kurie piktinasi, kad vaikai nėra paimami iš girtaujančių, smurtaujančių šeimų. Skaitydama tokius straipsnius jaučiu nuoskaudą, kad tiek vaikų galėtų gyventi kokybišką, visavertį gyvenimą, galbūt tapti įžymus, nes turi daugybę talentų, bet gyvenimas atima iš jų tokią galimybę.
Suprantu, kad norisi, jog tokioje situacijoje atsidūrę vaikai būtų perduodami į Vaikų globos namus. Pati dirbu Vaikų globos namuose socialinį darbą jau penkerius metus. Tvirtai žinau, kad vaikai globos įstaigose yra gerai prižiūrimi, maitinami, ugdomi, rengiami savarankiškam gyvenimui.
Aišku, atsiranda ir tokių vaikų, kurie pyksta, kad juos paėmė iš šeimos, bėga iš globos namų atgal pas savo tėvus. Kaip jaučiasi Vaikų globos namuose augantys vaikai – jau kita tema. Tokie vaikai yra psichiškai paveikti, nepasitiki aplinkiniais, neturi prieraišumo jausmo. Bet dauguma yra patenkinti gyvenimo sąlygomis.
Norėtųsi, kad kuo daugiau vaikų gyventų laimingai, saugiai. Bet yra kita medalio pusė.
Žinom, jog valstybė į Vaikų globos namus tiesiog neišgali priimti visų norinčių. Pagal statistiką 2015 m. Lietuvoje buvo užregistruotos 9757 asocialios šeimos, o tokiose šeimose paprastai auga po kelis vaikus. Vieno vaiko išlaikymas Valstybinėje institucijoje per mėnesį kainuoja nuo 720 iki 1700 eurų.
Vadinasi, norint globos namuose auginti visus asocialių šeimų vaikus, valstybė per mėnesį tam vidutiniškai turėtų skirti dar apie 30 milijonų eurų. Per metus – apie 360 milijonų eurų. Tad nors situacija ir piktina, patys supraskite, jog visų vaikų tiesiog fiziškai yra neįmanoma priglausti.
Šiuo metu Lietuvoje vyksta naujo socialinio modelio realizavimo procesas, pagal kurį iki 2020 m. Vaikų globos įstaigos bus visiškai panaikintos. Tikimasi visus vaikus auginti šeimose, globoti globėjams.
Globotiniai jau dabar keliami gyventi į butus, kad paskui būtu paprasčiau integruotis į visuomenę. Gyventojai skatinami piniginėmis išmokomomis, kad tik taptų oficialiais vaikų globėjais.
Vaikai, kurie turi laikinus globėjus, labai laukia susitikimų su jais. O tie, kurie neturi, palydi anuos pavydžiu žvilgsniu.
Tačiau šeimos visiems beglobiams vaikams – tai gražus planas, o kokia yra realybė? Norinčių globoti „svetimą vaiką“ atsiranda labai mažai. Piktintis dėl vaikų gyvenimo asocialiose šeimose sąlygų visada yra lengviausia. Bet gal pradėkime patys realiai veikti?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
