Pasiimu mažąją dukrą (tačiau didžiąją patriotę) už rankos ir einame į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį „žiūlėti, kaip žygiuos kaleiviai“. Ateinam ir...
Kareivių nedaug. Kadangi kariuomenė visuomet užėmė (ir užima) didelę mano gyvenimo dalį, tai puikiai atskiriu kariuomenės ir šaulių uniformas. Šaulių čia daugiau.
„Tėveli, o kul kaleiviai?“ — klausia dukra, nepatikliai žvelgdama į dailiai išrikiuotus skaistaveidžius „šauliukus“. Mat ir jai aišku, kad vyresnių dėdžių – kareivių – turėtų būti bent padoresnis būrelis, kad žygiuotų, gal net dainą užtrauktų. Kur tau.
Rikiuotėje stovi vėliavų grupės. Su Lietuvos šaulių sąjungos Garbės sargybos kuopos vyrais — lygiai septynios, t. y. 7 padauginame iš 3, ir tai yra 21 žmogus. Visa kariuomenė. Šiemet pirmą kartą atėjusių į šventę darželinukų buvo daugiau. Ir jie tvarkingai stovėjo išpūtę akis, žiūrėdami į uniformuotus „dėdes“.
Prasideda oficialiosios kalbos. Kauno mero nėra. Kalba vicemeras. Kauno įgulos vado nėra, visai neseniai čia vykusiose šventėse alkūnėmis besistumdžiusių politikų taip pat nė kvapo. Pakalba du moksleiviai ir tai yra bene protingiausia, ką tądien pavyko išgirsti.
Eikime prie moralo. Ar turime teisę piktintis žmonėmis, kurie dėl savo tamsumo sutinka, kad „rusai mus kepurėmis užmėtys“? Ar tokios „kariuomenės dienos“ nėra viena iš šių kvailų teiginių priežasčių? Sutinku, didžioji šventė vyko Vilniuje ir tai yra gerai, tačiau kodėl kauniškiai turi matyti tokį apgailėtiną vaizdą?
Viena stipriausių Lietuvos kariuomenės įgulų geba savo profesinės šventės proga viešumoje parodyti 21 karį (šauliai nėra kariai). Apmaudu žinant, kad vien Juozo Vitkaus inžinerijos batalione tarnauja tuntai šauktinių, kuriems ši diena taip pat galėjo tapti švente. Apie profesinės tarnybos karius mandagiai patylėsiu. Tik nepradėkite pasakoti, kad visi pratybose.
Atgrasymas, viešumas ir visuomenės motyvacija gintis tokią dieną yra gerokai svarbiau. Galiausiai mes, piliečiai, turime teisę matyti, kam skiriami tie procentai nuo BVP. Šiaulių, Tauragės, Panevėžio, Klaipėdos, Marijampolės žmonės matė pulkais žygiuojančius karius, o kauniškiams teko špyga.
Su baime laukiu kitų metų lapkričio 23-iosios. Ką reikės sakyti, jei dukra ir vėl užsimanys „pažiūlėti kaleivių“? Kaip juos rodyti, jei net karo policininkai, užtikrinę tvarką Karo muziejaus sodelyje, vienas buvo su berete, o kita (karė) su kepure? Lyg ir nereikšminga detalė, tačiau žinant, kad viena iš karo policininkų pareigų yra kontroliuoti, kad kiti kariai tvarkingai vilkėtų uniformą, ši detalė išduoda labai daug.
Nes „vatnikas“, kaip ir velnias, visada slepiasi detalėse...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
