Linksėjau klausydymas liberaliųjų, linksėjau klausydamas ir to paties Verygos, kol jis neprabilo apie alkoholį galinčių įsigyti asmenų amžiaus pastūmimą už 20 metų ribos. Argumentas – moksleivis (kas, anot jo, yra 20-ies dar nesulaukęs asmuo) negali turėti galimybės įsigyti alkoholio.
Profesoriau Veryga, jūs gal pirmuosius 20 savo gyvenimo metų atominiame bunkeryje praleidot, kaip filme „Blast from the Past“ (Sugrįžęs iš praeities)? Ar jūs kažkaip kitaip paauglystę prašokot?
Ką norit darykit, bet niekaip neužkirsit kelio paaugliui pirmą (ar šeštą) kartą paragauti alkoholio ar surūkyti cigaretę. Kiek jūs besugalvosite draudimų, sugriežtinimų, tai tą skaičių padauginkite mažiausiai iš 3 ir sužinosite, kiek būdų ras paaugliai gauti alkoholio.
Ne nuo to galo pradedate, ši pataisa tikrai nepagerins situacijos ir, antra, ji nėra sąžininga, nes tada karinė tarnyba taip pat turi būti stumiama už 20 metų ribos. Bet ne apie ją šįkart.
Leiskite papasakoti, kodėl esu tuo tikras. Man 31, gyvenu Vilniuje. Turiu antrą pusę, dirbu, emigruoti tikrai nesiruošiu – triumpiau tariant, esu socialus.
Mano santykis su alkoholiu turėtų jums patikti – beveik jokio. Išvedus vidurkį, išeitų ne daugiau nei 1 normadiško sidro butelis per 3 savaites (bet prie to dar sugrįšiu). Visa kita, ypatingai kas stipriau nei 6 laipsniai, man yra tiesiog neskanu ir aš tiesiog nevartoju. Moku linksmintis ir blaivomis smegenimis.
Gimiau ir augau Utenoje – regioninis nedidelis miestas. Pirmas rizikos, anot jūsų, požymis. Paauglys būtent ir buvau 2000 metais. Antras požymis.
Alkoholio pirmą kartą paragavau 14 metų. Ir tai tikrai nebuvo alaus putos iš tėčio bokalo. Trečias rizikos požymis.
Augau kieme, kuriame rinkdavomės apie dešimt bendraamžių ir tikrai ne pačių ramiausių miesto vaikinukų. Ketvirtas požymis.
Na, ir kad nepasirodytų maža, kai man buvo 16 metų, mirė tėtis, ir likau su labai sunkiai tai išgyvenusia mama. Žodžiu, kaimietis, anksti paragavęs, reklamų/pagundų aplink pilna, augantis pramuštgalvių chebrytėje ir dar likęs be griežtos rankos šeimoje. Turbūt sutiksite, kad lažybų kontorose tokiam dosje šviesios ateities koeficintas būtų tikrai neblogas.
O dabar grįžtu prie 1/3 natūralaus normandiško sidro butelio per savaitę temos. Taip buvo tikrai ne visada. Būdami paugliai į šokius nueidovome įkaušę, žiūrėk, prie ežero kažkuris alaus butelį išsitraukia, per gimtadienius tostus sakydavome ne su vandeniu taurėse.
Tikrai negulėdavome girti patvoriuose, bet žinojome, kokio skonio yra alus, trauktinė ar ta pati degtinė. Žinojome 100 būdų, kaip gauti alkoholio – pradedant vienu iš mūsiškių, kuris jau būdamas 16-os atrodė kaip 25 metų, ir baigiant elementariu prašymu vyresniam pažįstamam nupirkti. Buvome eiliniai judrūs paaugliai.
Profesoriau Veryga, negi ir jūs nebuvot tokiu? Ar bent jau nenorėjot tokiu pasirodyt? Juk suprantat, apie ką kalbu. Ne?! Tada tikrai „Blast from the Past“...
Visur aplink mus tai vyko – pažįstami bendraamžiai kituose kiemuose ar mikrorajonuose patyrė lygiai tą patį. Esu įsitikinęs, kad tas vyko tikrai ne vien tik Utenoje. Ir dar kartą noriu pasakyti, kad vienašališkai griežtindami kontorlę, paaugliško smalsumo ar maištavimo tikrai nesutramdysite, darykite ką norite.
Aklavietė? Tikrai ne.
Alkoholis iš mano ir draugų gyvenimo pradėjo nykti kieme atsiradus krepšinio lentai. Puikiai pamenu, kai mūsų namo tėvai į kiemą atvežė stovą ir prisuko lentą su lanku. Išlindome visi į kiemą, pas kažką rankose atsirado kamuolys ir prasidėjo.
Žaisdavome valandų valandas. Vasarą pliekdavome iki sutemų, o net ir sutemus, kiemo lempų šviesoje varydavome iki 12 valandos ar dar ilgiau. Netgi žiemą nusikasdaome aikštelę ir griuvinėdavome, bet žaisdavome.
Po kiek laiko prie mūsų krepšio pradėjo rinktis chebros iš kitų kiemų. Vykdavo turnyrai. Ne girtų paauglių bokso turnyrai, o krepšinio.
Bet atsirado keletas neadekvačių kaimynų, kurie pradėjo skųstis triukšmu: „Bumsi čia kamuoliu iki vėlumos, šūkauja“. Žodžiu, dinkit iš čia.
OK, susirenkam visi pievoje už miesto ir žaidžiam beisbolą. Bet čia vėl atlekia kažkoks ūkininkas ir šaukia ant mūsų, kad trypiam jo žolę. Tada persikeliame į tuometinių elektros tinklų treniruoklių salę. Iš ten vėl esame vejami, nes niekas čia mūsų nenori prižiūrėti, kol sportuojame, ir, neduok Dieve, kas nors nutiks.. Žodžiu, darykit ką norit, tik eikit nuo mūsų galvų.
Turbūt nieko keisto, kad prieglobstį radome vaikų namuose, iš kurių krepšinio aikštelės mūsų niekas nevarydavo, tik gražiai paprašydavo, kad emocijas lietume lietuviškai – sutarta!
Va, gerbiamas profesoriau, sportas, o dar kitaip sakant, popamokinis užimtumas ar neformalus ugdymas (kaip norit jūs tai vadinkit) nepalikdavo mums laiko alkoholiui. O paskui supratome, kad tai visai nesuderinami dalykai. Ne jokie įstatymai, jokie tėvų moralai ar socialinės reklamos mums tai paaiškino. Apskritai, kas gi galėtų paaiškinti paaugliui? Mus išdūrė keli kiemo tėčiai, pastatydami jame kašį. Jis mums buvo pats stipriausias 25 kadras.
Kuo šiandien yra tapusi ta judrių vaikinukų chebrytė? Oi, tikrai ne blaivininkais ekstremistais, į ką būtent jūs man ir esate panašus, profesoriau. Bet šiandien mes patys jau esame tėvai ir planuojame, kokiomis spoto šakomis ar kita veikla bandysime apgauti savo paauglius vaikus. Ir tikrai mokame vartoti alkoholį, nors turėjome puikiausius šansus tapti patvorių zombiais.
Mūsų pavyzdys labai paprastas ir aiškus. Negi dar neaišku ir jums, kad garsiausia šaukti reikia ne apie draudimus, o apie prevenciją? Jei ne, tai dar kartą pasikartosiu: „Blast from the Past“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
