Docentas priminė dabartinei valdžiai skaudžias 1926 m. įvykių pamokas

Pagirtina, kad Seimas 2016-uosius metus pavadino prezidento K.Griniaus metais.

Skaitytojas įžvelgia paradoksą, kad prie valstybės perversmo organizavimo prisidėjęs A.Smetona dabar atsiduria vienoje gretoje su V.Kudirka ir J.Basanavičiumi.<br>Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo nuotr.
Skaitytojas įžvelgia paradoksą, kad prie valstybės perversmo organizavimo prisidėjęs A.Smetona dabar atsiduria vienoje gretoje su V.Kudirka ir J.Basanavičiumi.<br>Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Doc. dr. Mindaugas Tamošaitis

Dec 21, 2016, 9:41 AM, atnaujinta Feb 9, 2018, 9:28 PM

Tai rodo dabartinės valdžios pagarbą demokratines vertybes išpažinusiam ir praktikoje mėginusiam įgyvendinti prezidentui K.Griniui.

Plačiajai visuomenei, įskaitant jaunimą, atsirado galimybė valstybės mastu prisiminti šią asmenybę, jo valdymą, pamąstyti, ko Lietuva siekė ir ko neteko.

Pagaliau K.Griniaus valdymo tragiška pabaiga ir po jo buvę tolesni padariniai Lietuvai – tai geriausia pamoka (kartu įspėjimas) dabartinei Lietuvos visuomenei ir jos ateities kartoms, parodanti kas gali įvykti, kai netenkama demokratinės santvarkos.

Priminsiu, kad 1926 m. pabaigos įvykių padarinius lietuvių tauta jautė ilgai. Todėl norėtųsi, kad ir ateityje valstybiniu mastu visoje Lietuvoje vyktų į K.Griniaus jubiliejų panašūs minėjimai. Tik į pirmą vietą iškeldami demokratines vertybes, pagerbdami didžiuosius demokratus, tokius kaip Mykolą Sleževičių, Steponą Kairį ar Zigmą Toliušį, prisidėsime prie demokratinių vertybių stiprinimo vis dar stabilumo stokojančioje Lietuvos visuomenėje.

Šis straipsnis svarbus dėl kelių aspektų.

Pirma, 1926 m. gruodžio 17-oji labai prieštaringa naujausių laikų Lietuvos istorijoje: viena vertus, tai prezidento K.Griniaus 60 metų sukaktis; antra vertus, tą dieną (tiksliau, anksti ryte, 3 val. 43 min.) grupė karininkų įsiveržė į Seimą ir įvykdė valstybės perversmą.

Jo vykdytojai išvaikė demokratiškai išrinktą šalies parlamentą ir iš pareigų privertė atsistatydinti prezidentą K.Grinių.

Antra, istoriografijoje daugiau kaip pusmetį (1926 m. antra pusė) dirbusio prezidento K.Griniaus valdymas taip pat vertinamas prieštaringai. Tradiciškai pripažįstama, kad valdant šiam prezidentui, pirmą kartą Lietuva tapo visiškos demokratijos šalimi. Kita vertus, šis vos pusmetį trukęs jo valdymas siejamas su šalyje prasidėjusia valdžios krize ir demokratijos, o kartu demokratinio parlamentarizmo Lietuvoje pabaiga.

Trečia, po 1926 m. Seimo rinkimų pirmą kartą valdančios koalicijos iniciatoriai buvo ne krikščionių demokratų blokas, o valstiečiai liaudininkai, sugebėję į koaliciją pritraukti socialdemokratus ir tautines mažumas – žydus, lenkus ir vokiečius.

Beje, praėjus 90 metų, Lietuvoje taip pat valdančiąją koaliciją sudarė valstiečiai, kurie savo partneriais pasirinko ne kurią kitą partiją, o socialdemokratus. Taigi, valdančių koalicijų sudėtis buvo gana panaši. Tik norėtųsi palinkėti, kad dabartinė valdančioji koalicija išdirbtų visą kadenciją ir nepasikartotų 1926 m. antrosios pusės įvykiai.

Straipsnio tikslas – priminus esminius prezidento K.Griniaus valdymo darbus, įvardijus pagrindines Gruodžio perversmo priežastis, pateikti 1926 m. politinių įvykių pamokas dabartinei Lietuvai.

Naujos Seimo valdančiosios koalicijos sudarymo ypatumai

Vos paaiškėjus Seimo rinkimų rezultatams, valstiečiai liaudininkai ėmėsi iniciatyvos sudaryti valdančiąją koaliciją. Pralaimėję rinkimus krikščionys demokratai atsisakė eiti į koaliciją.

Turint galvoje II Seime tarp abiejų pusių vykusius nesutarimus, aršią kritiką prieš rinkimus, kardinalius nesutarimus dėl požiūrio į Bažnyčią, buvo galima tikėtis, kad abi pusės ir po rinkimų savo ankstesnių principų neatsisakys. Nors pozityvių svarstymų būta abiejose pusėse, šaltiniai nei patvirtina, nei paneigia buvus kokius nors valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų pasitarimus dėl valdžios.

Todėl valstiečių liaudininkų pagrįstas nesugebėjimas inicijuoti derybų su visomis politinio spektro jėgomis, pirmiausia su krikščionių demokratų bloku, buvo svarbus koalicijos sudarymo trūkumas.

Nauja koalicija turėjo būti sudaroma pagrindu paimant valstiečių liaudininkų, kaip daugiausia balsų Seimo rinkimuose gavusios politinės jėgos, pagrindines programines nuostatas.

Liaudininkai siekė: 1) išleisti amnestijos įstatymą; 2) panaikinti karo padėtį, 3) panaikinti spaudos ir susirinkimų laisvę varžančius įstatymus; 4) „patraukti visus valstybės lėšų eikvotojus ir prasižengusius įstatymams atsakomybėn“; 5) „padaryti Valstybinio aparato reviziją ir pašalinti iš jos konstitucijai pavojingus gaivalus“; 6) „padaryti nuodugnią policijos darbų reviziją ir tą policiją pertvarkyti“; 7) įvesti civilinę metrikaciją; 8) „išplėsti savivaldybių teises Konstitucijoje numatytose ribose ir tinkamai jas finansuoti“; 9) saugoti tautinių mažumų teises, kaip tai numatyta Konstitucijoje.

Birželio 3 d. įvyko nepaprastoji LSDP konferencija, kurioje buvo apsvarstyti partijos veiklos Seime ir Vyriausybės sudarymo klausimai, 95 balsais už, 5 prieš, 5 susilaikius, buvo nutarta dalyvauti valdančiojoje koalicijoje, jei koalicijos grupės priims šias sąlygas:

„1. Bendradarbiavimas su buržuazija – demokratinėmis grupėmis Seime ir valdžioje turi remtis sutartimis.

2. Sutartyje turi būti aiškiai nustatytas senojo režimo likvidacijos ir demokratinių reformų turinys, turi būti gautas koalicijos grupių sutikimas įgyvendinti jau artimiausiu laiku (...), turi būti paskirtos reikalingos sumos kovai su nedarbu ir įstatymo keliu patikrinta darbininkams paprastos, kultūringos darbo sąlygos.

3. Turi būti nustatyti sutarties vykdymo terminai“. Konferencija pavedė CK „akylai sekti jos (partijos programos – M. T.) vykdymą, jei susitarimas įvyktų“, ir suteikė jam teisę atšaukti kabineto narius, jei sutartis nebūtų įgyvendinama ar atidėliojama.

Tačiau tarp Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) ir LSDP prasidėjusios derybos dėl koalicijos, pasak valstiečių liaudininkų Centro Komiteto (CK) pirmininko Vlado Lašo, klostėsi sunkiai. Padėtį sunkino abiejų partijų programiniai skirtumai LVLS III frakcijos pirmininkas Zigmas Toliušis, 1926 m. gruodį prieš keletą mėnesių vykusias derybas, teigė, kad „liaudininkai gina mažažemių, bežemių ir smulkių ūkininkų reikalus, socd. darbininkų.

Dėl ginamų luomų ir jų socialinės padėties skirtumų skirtingi ir buvę partijų norai. Derintis vieniems ir kitiems tekę įvairių kompromisų, nusileidimų daryti. Iš sociald. buvę sunkūs reikalavimai, nes jie į Seimą įvedę jaunų, politinės ir parlamentinės praktikos neturinčių žmonių.“ 

Visame derybų etape socialdemokratų lyderiai sutartinai reikalavo vidaus reikalų ir švietimo ministrų vietų, žemės ūkio ministro arba žemės reformos valdytojo posto. Liaudininkai buvo nutarę šioms ministerijoms vadovauti patys. Ypač atkakliai jie reikalavo švietimo ministro vietos. „Tai, kad politinės sąlygos privertė liaudininkus nusileist dėl Švietimo ir Vidaus reikalų ministerijų, rodo pastarųjų silpnumą bei socialdemokratų siekį dominuoti koalicijoje.“

Dalis socialdemokratų reikalavimų, pvz., perskirstyti biudžetą, orientuojantis į socialines reikmes, buvo visiškai nerealūs jau vien dėl prastos ekonominės krašto padėties. Kiti siekiai – visiška amnestija – labai diskutuotina dėl galimų pasekmių, treti – politinės policijos, ypatingųjų teismų panaikinimas – neatitiko nei to meto valstybės vidaus padėties realijų, nei politinės konjunktūros, kurios, beje, irgi reikėjo paisyti. LVLS CK, iš esmės su LSDP reikalavimais sutikdamas, buvo prieš politinės policijos naikinimą, ryškų – 50 proc. – išlaidų sumažinimą, nesutiko teikti Seimui įstatymo dėl išperkamųjų mokesčių naujakuriams panaikinimo, atmetė LSDP siūlytą lygiavos principą skirstant ganyklas kaime.

Derybose ne kartą ultimatyviai pareikalauta laikytis socialdemokratų nustatytų sąlygų ir daug dėmesio buvo kreipiama į koalicinės vyriausybės planuojamų darbų atlikimo terminus (socialdemokratai reikalavo, kad dauguma jų reikalavimų turėjo būti įgyvendinti iki 1927 m. pabaigos). Socialdemokratų iškeltas sąlygas taikliai iliustruoja tokie žodžiai kaip „reikalaujame“, „turi būti“ ir kita. Reikėtų neužmiršti, jog derybų metu dėl kurių klausimų abiem pusėms taip ir nepavyko surasti bendros kalbos ir kiekviena liko ištikima savo išankstinei nuostatai, kurią rodo derybų dokumentuose išlikęs įrašas: „Pasiliekame laisvas rankas.“ Vis dėlto po liaudininkų padarytų didelių nuolaidų abiem partijoms pavyko susitarti. Įvairiais duomenimis, LSDP į koaliciją sutiko įeiti pusmečiui. Kaip žinoma, be minėtų partijų, į koaliciją, keldamos nemažus reikalavimus, sutiko įsitraukti ir tautinės mažumos.

K.Griniaus išrinkimo aplinkybės, valdymo atgarsiai visuomenėje ir perversmo priežastys

Paviršutiniškai žvelgiant padėties šeimininkai buvo valstiečiai liaudininkai, inicijavę koalicijos sudarymą ir turėję aukščiausius valdžios postus: šalies prezidento, Seimo pirmininko, ministro pirmininko, daugumą ministrų portfelių. Tikrieji padėties šeimininkai buvo socialdemokratai, vyriausybėje turėję vos du ministrus (jų atstovai vadovavo Vidaus reikalų ir Švietimo ministerijoms). Socialdemokratai nuo pat Seimo darbo pradžios nuolat kėlė reikalavimus valstiečiams liaudininkams.

Bendram vaizdui sudaryti paminėsiu birželio 7 d. penktajame Seimo posėdyje įvykusius Respublikos prezidento rinkimus. Renkant prezidentą už valstietį liaudininką Kazį Grinių balsavo 50, už Antaną Smetoną – 2, už Feliciją Bortkevičienę – 1, už Gabrielę Petkevičaitę – 1, tuščių kortelių rasta 25. K.Grinius, kaip gavęs absoliučią balsų daugumą, išrinktas šalies prezidentu. Nors paskelbus rinkimų rezultatus valstiečiai liaudininkai, tautinės mažumos ir socialdemokratai ilgai plojo, dokumentinė medžiaga rodo, kad dar prieš prezidento rinkimus socialdemokratai savo koalicijos partneriams valstiečiams liaudininkams už paramą jų kandidatui į prezidentus K.Griniui iškėlė ultimatyvias sąlygas, pareikšdami, jog prezidentas be LSDP frakcijos sutikimo: „a) negrąžina Seimui persvarstyti jokio Seimo priimto įstatymo; b) nepaleidžia Seimo; c) nedaro jokių kitų svarbesnių žygių.“

Atsižvelgiant į prezidento rinkimų rezultatus, galima manyti, kad liaudininkai socialdemokratų sąlygas priėmė. Socialdemokratų iškelti reikalavimai išryškino gana specifinius socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų santykius koalicijoje: mažiau mandatų Seime turintys socialdemokratai nuo derybų pradžios ir toliau diktavo savo valią valstiečiams liaudininkams.

Valdančiosios koalicijos partneriai nuo III Seimo darbo pradžios ėmė įgyvendinti prieš Seimo rinkimus deklaruotas programines nuostatas. Socialdemokratų frakcija jau pirmojo posėdžio pabaigoje pateikė amnestijos įstatymo sumanymą, jis buvo perduotas Teisių komisijai, nors ji dar nebuvo išrinkta. Birželio 9 d. socialdemokratų frakcija pasiūlė Karo stovio panaikinimo įstatymą, kuris buvo perduotas svarstyti Krašto apsaugos ir Teisių komisijoms. Valstiečiai liaudininkai nuo socialdemokratų neketino atsilikti ir birželio 12 d. Seimui pateikė penkis įstatymų projektus: „1) baudž. įstat. pakeitimo panaikinimo įst. projektą (panaikinama mirties bausmė, kaip normali bausmė), 2) spaudos įstat. pakeitimo panaikinimo įst. projektas (panaikinamas spaudos suvaržymas), 3) susirinkimų įstat. pakeitimo panaikinimo projektas (atstatoma susirinkimų laisvė), 4) Ministerių ir Vals. kontrolieriaus atlyginimo įst. pakeitimas (sumažinamos ministerių algos), 5) Respublikos prezidento atlyginimo įstat. pakeitimas (sumažinama prezidentui alga).“ Iš pasiūlytų įstatymų matyti, kad dauguma jų turėjo pagrindinį tikslą – įstatymiškai kiek galima greičiau demokratizuoti krašto valdymą pagal 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos nuostatas.

Kaip sekėsi įgyvendinti šiuos darbus?

Naujoji valdžia iš karto skubėjo atkurti šalyje visateisę demokratinę santvarką. Birželio 17 d., nors ir prieštaraujant krikščionių demokratų blokui, visoje šalyje buvo panaikinta karo padėtis, išskyrus vieno kilometro zoną prie demarkacijos linijos. Liepos 6 d. amnestuoti politiniai kaliniai, tarp kurių buvo ir pogrindinės komunistų partijos narių. Po trijų dienų išleistas Spaudos įstatymo pakeitimas panaikino visus ligi tol galiojusius spaudos apribojimus. Dėl naujų pertvarkymų pirmą kartą šalies istorijoje leista laisvai šaukti susirinkimus, įvesta spaudos, žodžio ir kitos demokratinės laisvės. Kairiųjų vyriausybė, taupydama valstybės lėšas, sumažino atlyginimus prezidentui ir Ministrų kabineto nariams, planavo sumažinti darbo užmokestį valstybės tarnautojams, įvesti civilinę metrikaciją ir kt. Valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai siekė nuo 1927 m. pradžios nemokėti algų dvasininkams, norėjo modernizuoti kariuomenę, į atsargą paleido nemažai karininkų, kurie aktyviai dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose.

Įstatymų atgarsiai visuomenėje

Apsistosiu ties trimis valdžios įgyvendintomis reformomis, kurios daugiausia sukėlė prieštaringų vertinimų visuomenėje.

Dėl amnestijos įstatymo. Įsigaliojus Amnestijos įstatymui, iš kalėjimų į laisvę buvo paleisti politiniai kaliniai, tarp jų ir komunistai, komjaunuoliai, kurie buvo nuteisti iki 1926 m. birželio 2 d. (III Seimo darbo pradžios). Tarp amnestuotųjų buvo žymūs komunistų vadai: Karolis Požela, Juozas Greifenbergeris, Kazys Giedrys, Rapolas Čarnas, Kazys Preikšas ir kt. Susidarė paradoksali situacija – socialdemokratų dėka paleisti į laisvę komunistai ėmė drumsti kairiosios valdžios ramybę, grasinti patiems geradariams. Rugpjūčio mėnesį socialdemokratai savo spaudoje pripažino, kad komunistai „paskutiniu laiku rodo daug aktyvumo. Nesnaudžia. Nors, iš krikščioniškų replių neseniai paleisti, jie savo akiplėšiškumo dar nedrįsta rodyti“. Paleistieji komunistai vis labiau ėmė veikti, rengė mitingus, nevengė susidūrimų, neapsieita ir be muštynių, provokacijų, nuo komunistų siautėjimų kentėjo patys socialdemokratai.

Dėl civilinės metrikacijos. Tuo metu daugelyje Europos valstybių gimimo, mirties ir jungtuvių reikalus tvarkė ne dvasininkai, o valdžios įstaigos. Valdžia siūlė panašią tvarką įvesti ir Lietuvoje. Krikščionys demokratai to nenorėjo suprasti, Seime ir savo spaudoje dėl valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų bažnytinės politikos valdžią nuolatos kritikavo, priešiškai vertino kairiųjų mėginimą Lietuvoje įvesti civilinę metrikaciją. Tokia politika užsitraukė net tik krikščionių demokratų, bet ir pačios Bažnyčios neapykantą. Atsižvelgiant į tai, kad tuo metu Lietuvos gyventojų daugumą sudarė kaimo gyventojai katalikai, kuriems Bažnyčia buvo didžiausias autoritetas, valdančiajai koalicijai tokie sprendimai populiarumo nepridėjo.

Dėl lenkiškų mokyklų steigimo. Daug diskusijų sukėlė Švietimo ministro socialdemokrato Vinco Čepinskio duotas leidimas Lietuvos lenkams steigti 70 lenkiškų mokyklų. Opozicija ir plačioje visuomenė labai kritiškai vertino tokį valdžios sprendimą.

Aiškumo dėlei šioje Lenkiškų mokyklų istorijoje reikėtų išryškinti keletą detalių: a) lenkiškos mokyklos buvos steigiamos ne už Lietuvos valstybės lėšas, o jas steigė ir išlaikyti turėjo patys lenkai; b) toks švietimo ministro nutarimas buvo socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų įsipareigojimų savo koalicijos partneriams lenkams vykdymas; c) esant Lietuvos ir Lenkijos įtemptiems santykiams dėl Vilniaus krašto, jau pats faktas – lenkiškų mokyklų steigimas – Lietuvoje buvo vertinamas prieštaringai ir lietuvių tautoje sukėlė pasipiktinimą. Visuomenė „užkibo“ ir blaivų protą nugalėjo jausmai. V.Čepinskio tariamas mokyklų lenkinimas mažiau išprususiems visuomenės sluoksniams asocijavosi su lenkų užgrobtuoju Vilniaus kraštu. Valdžios politika užgavo tautinius lietuvių jausmus. O nuolatinis opozicijos spaudimas V.Čepinskiui dėl lenkiškų mokyklų steigimo greičiausiai turėjo lemiamą įtaką, kad LSDP ketino atšaukti jį iš pareigų, o pačią Švietimo ministeriją – perduoti koalicijos partneriams valstiečiams liaudininkams.

Neaišku, kaip būtų klostęsi įvykiai toliau, jeigu ne gruodžio 17-osios valstybės įvykęs perversmas. Priminsiu, kad grupei karininkų įvykdžius valstybės perversmą, buvo išvaikytas Seimas, dauguma vyriausybės narių suimti, prezidentui K.Griniui buvo daromas nuolatinis spaudimas iš pradžių atstatydinti Mykolo Sleževičiaus vyriausybę, o po ir pačiam pasitraukti iš posto. Baimindamasis, kad šalyje nekiltų pilietinio karo, K. Grinius vis dėlto perversmininkų reikalavimams nusileido. Taip buvo legalizuoti perversmo padariniai. Todėl toks Griniaus elgesys sulaukė prieštaringų vertinimų, o iš LSDP – ir pasmerkimo. Neketindamas teisinti ir teisti šio prezidento K. Griniaus veiksmo, nurodau pagrindines perversmo priežastis:

1) bene svarbiausia priežastis – tautininkų ir krikščionių demokratų bloko politinės ambicijos, siekis bet kokia kaina ateiti į valdžią (ši priežastis istoriografijoje dažniausiai nurodoma ir yra plačiau aptarta), nors krikščionių demokratų vadai ilgus dešimtmečius bet kokias savo sąsajas su gruodžio 17 d. įvykiais kategoriškai neigė, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pasirodę istorikų tyrimai nekelia jokių abejonių dėl krikščionių demokratų dalyvavimo rengiant valstybės perversmą;

2) Lietuvos demokratijos jaunumas ir parlamentarizmo tradicijų nebuvimas. Kaip pavyzdį galima paminėti prieš perversmą krikščionių demokratų bloko Seime pateiktą interpeliacijų šūsnį. Dažnai interpeliacijų turinys buvo pernelyg smulkmeniškas ir peržengiantis normalios valstybinės opozicijos veiklos ribas. Tokiais savo veiksmais opozicija ruošė „dirvą diktatoriškai ateičiai“; apie demokratijos jaunumą liudijo ir jaunas parlamentarų amžius (dauguma jų net nesiekė 35 metų amžiaus);

3) 1922 m. Steigiamojo Seimo priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija pernelyg daug laisvių suteikė Seimui. Seimui pagal tą konstituciją buvo suteiktos labai plačios, tiesiai neapibrėžtos teisės, Seimas leido įstatymus, turėjo savo rankose visą ir neapibrėžtą vykdomosios valdžios kontrolę ir rinko Respublikos prezidentą;

4) perversmui įtakos turėjo tarptautinė padėtis, prieš tai keliose iš eilės Europos valstybėse žlugęs demokratinis valdymas (pvz., 1922 m. Italijoje į valdžią atėjo B. Musolinio vadovaujami fašistai). Neabejotinai perversmininkams didžiausią įtaką padarė prieš keletą mėnesių (1926 m. gegužę) įvykęs perversmas kaimyninėje Lenkijoje, kai į valdžią atėjo J. Pilsudskis. Prie perversmo prisidėjo prieš tai keletą mėnesių spaudoje skelbiama reali Lenkijos pavojaus grėsmė Lietuvai. Pavojaus grėsme iš Lenkijos pusės tikėjo valstiečių liaudininkų vadai, perversmo metu be jokio pasipriešinimo ar protesto sutikę valdžią perleisti sąmokslininkams;

5) valdančiosios koalicijos per greitai vykdytos reformos, koalicinės valdžios neryžtingumas, tiksliau, jokių priemonių pavojui pašalinti nesiėmimas. Valdžia ne tik nereagavo į jau gerokai anksčiau Kaune sklidusius gandus apie rengiamą pasikėsinimą į teisėtą valdžią, likus maždaug dešimčiai dienų perversmo tuometinis ministras pirmininkas ir vienas iš LVLS lyderių M.Sleževičius savo partijos narių metiniame suvažiavime visų akivaizdoje užtikrino: „Vyriausybė tiek su kairiaisiais, tiek su dešiniaisiais fašistais elgiasi vienodai ir griežtai. Visokius pasikėsinimus prieš esamą tvarką jėga suvaldys.“ Tuometinės valdžios atlaidumą po Antrojo pasaulinio karo pripažino buvęs Lietuvos prezidentas ir valstiečių liaudininkų lyderis: „Gandų, kad kariuomenė ruošiasi perversmui, netrūko. Jie plito Kaune ir provincijoje. (...) Reikia apkaltinti valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybę, kuri buvo neryžtinga ir nesiėmė priemonių laiku užgniaužti sąmokslą.“ Šios ir kitos (nereikia užmiršti šalyje buvusios ekonominės krizės, didelės dešiniųjų partijų bei Bažnyčios propagandos, karininkų nepasitenkinimo) priežastys buvo lemiamos, kad kelerius metus gyvavusi nepriklausoma Lietuva pasuko iš demokratijos į diktatūros kelią.

1926 m. įvykių pamokos Lietuvai

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgęs į tolesnę po valstybės perversmo Lietuvos raidą, pateikiu šias 1926 m. įvykių pamokas Lietuvai:

1 pamoka. Partijoms sudarant koalicijas būtina ne tik atidžiai įvertinti savo galimybes, bet ypač įvairiais pjūviais ištirti savo numatomus potencialius partnerius (daug dėmesio skirti partijų programinėms, ideologinėms nuostatoms); svarbiausia – neleisti vienai partijai besąlygiškai diktuoti sąlygas kitiems koalicijos nariams (priminsiu, kad III Seime valdančioje koalicijoje socialdemokratai, turėdami mažiau vietų nei valstiečiai liaudininkai, pastariesiems diktavo savo sąlygas). Svarbiausia – neiti į koaliciją vien tik dėl valdžios, o jeigu einama – siekti realizuoti savo programines nuostatas.

2 pamoka. Valdančioji dauguma reformas turėtų vykdyti laipsniškai, ypač reaguojant į reformų pasekmes visuomenei. Priešingu atveju galima sukelti įtampą visuomenėje, kaip atsitiko K.Griniaus prezidentavimo metu. Tai gali lemti sunkias pasekmes visai valstybei.

3 pamoka. Neužtenka gražiais žodžiais kalbėti apie demokratiją, apie pasiryžimą dėl jos aukotis. Iškilusio pavojaus metu būtina šią santvarką įvairiais būdais (net ir simboliškai) ginti. Abejingumas, naivumas ir pasyvumas gali nulemti demokratinės santvarkos pabaigą. Priešingu atveju gali atsitikti taip, kad nelikus demokratijos ilgus metus teks gyventi diktatūros sąlygomis.

4 pamoka. 1926 m. perversmininkai ne tik pakėlė ranką prieš teisėtą valdžią, bet ir sulaužė šalies Konstituciją. Jos nepaisė ir po perversmo į valdžią atėję tautininkų lyderiai – A.Smetona ir A.Voldemaras. Tai niekaip nepateisinama. Pamoka: jeigu norima keisti valdžią, tai būtina daryti laikantis įstatymų. Bene geriausias pavyzdys – prezidento, pažeidusio Lietuvos konstituciją, Rolando Pakso apkalta, po kurios jis buvo teisėtai pašalintas iš prezidento posto.

5 pamoka. Iš karto po valstybės perversmo naujos valdžios paskelbta versija, neva perversmas Lietuvą išgelbėjo nuo komunizmo pavojaus, neatitiko tikrovės. Tas mitas autoritarizmo metais, tautai autoritarizmo laikotarpiu kiekvienais metais liepiant priverstinai didžiai paminėti gruodžio 17-ąją, buvo diegiamas valstybės mastu; išeivijoje toliau tokią legendą kūrė tautininkai ir krikščionys demokratai.

Nereikia stebėtis, kad ir šių laikų Lietuvoje vyresnioji karta 1926 m. pabaigos įvykius vertina kaip pergalę prieš komunizmo pavojų (laikomasi klaidingos nuomonės: jeigu ne valstybės perversmas, tai 1926 m. nepriklausomos Lietuvos nebūtų likę, ji būtų įtraukta į SSRS sudėtį). Pamokymas: būtina itin atsargiai vertinti įvykius, kurie sukėlė ar tebekelia daug prieštaravimų ir visam laikui liautis 1926 m. įvykius vertinti pagal A.Smetonos vertinimo skalę.

6 pamoka. Tik demokratinėje visuomenėje pliuralizmo sąlygomis išugdoma pilietinė visuomenė. Šį procesą sustabdė 1926 m. gruodžio įvykiai. Todėl K.Grinius išeivijoje neperdėdamas labai kritiškai atsiliepė apie A.Smetonos valdymą: „Sutinku, kad Smetona ne Stalinas; jis Lietuvos neįkišo nei į tamsų kalėjimą, nei į koncentracijos stovyklą.

Bet Smetona ir ne demokratas. Jo režimas diktatūrinis, policinis. Tauta buvo uždaryta drėgnon palėpėn, ir ji negalėjo tarpti taip, kaip būtų tarpusi pačių žmonių kontroliuojamoje demokratinėje santvarkoje.“ Kai pilietinės visuomenės reikėjo, jos nebuvo. Todėl tauta, tebesitęsiant diktatūriniam valdymui, atėjus ultimatumų laikotarpiui daugiausia dėmesio skyrė ne kovai prieš išorės priešus, bet stengėsi kovoti viduje tarp savęs (A.Smetona ir tautininkai bet kuria kaina stengėsi išlikti valdžioje, opozicija – ateiti į valdžią).

Tai palengvino kitoms valstybėms realizuoti savo grobikiškus tikslus Lietuvos atžvilgiu. Tai tarsi nujausdamas K.Grinius, vertindamas autoritarinį valdymą, dar 1929 m. įžvelgė didelį pavojų savo valstybei: „Tarp tautininkų vyriausybės ir krašto, išskyrus karininkus, eina kova, kuri gali pražudyti Lietuvą. Diktatūra gali remtis pajėgia ir keletą metų išsilaikyti – kai nekyla konfliktas su užsieniu. Kilus tokiam konfliktui – valstybė žlunga – nes kas palaikys valdžią, kuri visus prieš save nustatė, kuri krašto piliečius apstatė šnipais.“ Laikas parodė, kad šie K.Griniaus žodžiai buvo pranašiški.

7 pamoka. 1926 m. įvykiai iš Lietuvos gyventojų atėmė pasirinkimo alternatyvą. K.Griniaus prezidentavimas, nepaisant padarytų klaidų, Lietuvai buvo šansas tapti iš tiesų tikrąja to žodžio demokratine valstybe, pvz., kokia buvo tuometinė Čekoslovakija, tačiau dėl įvairių priežasčių tuo nebuvo pasinaudota.

Labai tikėtina, jog Lietuvoje galėjo susidaryti skandinaviškas valdymo modelis ir šiais laikais mes tuo galėtume labai didžiuotis. Tada savaime atkristų „Smetonos laikų“ idealizavimas, kuris, beje, dažniausiai priešpriešinamas ne SSRS okupuotos Lietuvos valdymui.

8 pamoka. Po 1926 m. Gruodžio perversmo įsigalėjus diktatūriniam valdymui, naujomis sąlygomis itin sudėtingoje situacijoje atsidūrė opozicinės partijos: jų aktyvesni nariai būdavo persekiojami ar net sodinami į įkalinimo įstaigas (1928 m. pradžioje Varnių koncentracijos stovykloje dar sėdėjo 15 valstiečių liaudininkų, kurie buvo „uždaryti visam karo stoviui, nenustatytam laikui“), trukdoma sušaukti partijų metinius suvažiavimus, kuopų atstovų susirinkimus, vykdyti bet kokią veiklą.

Bet kurie opozicijos veiksmai būdavo drastiškomis priemonėmis slopinami. Dėl tokių valdžios veiksmų atsirado daug jos priešininkų šalies viduje. Turiu omenyje ne tik pogrindyje veikusius komunistų partijos narius. Diktatūra į opoziciją pastūmėjo nemažai sąmoningų, dorų Lietuvos gyventojų, kurie neketino taikstytis su esama padėtimi.

Labai tikėtina, kad demokratijos sąlygomis neturėtume 1940 m. vasaros didžiosios gėdos, kai iš nedemokratiškai išrinkto Liaudies Seimo pačių lietuvių delegacija važiavo į Maskvą parvežti Lietuvai „saulės“, t.y. prašyti, kad Lietuva būtų priimta į SSRS sudėtį.

9 pamoka. Kad K.Griniaus ir jo bendražygių skelbtos idėjos buvo pagrįstos (ir aktualios šiais laikais), leidžia tvirtinti ir tai, jog atkurta nepriklausoma Lietuva pasirinko demokratinį, o ne autoritarinį valdymo modelį. Todėl apmaudu, jog šiais laikais K.Grinius nepagrįstai nuvertinamas ir į pirmą vietą iškeliamas ar net sakralizuojamas A.Smetona.

Paradoksalu, jog šis asmuo (nepaisant jo nuopelnų XX a. pradžioje), prisidėjęs prie valstybės perversmo organizavimo, sulaužęs valstybės konstituciją, suvaržęs prigimtines žmogus laisves ir teises, nekalbant apie kapituliacinę veiklą 1940 m. SSRS okupacijos akivaizdoje, šių laikų demokratinėje Lietuvoje yra prilyginamas didiems demokratams, tokiems kaip V.Kudirka ir J.Basanavičius, o jo įamžinimą 1918 m. planuojama įprasminti paminklo pastatymu Vilniuje. Tai rodo, kad visuomenė dar nepajėgia praeities įvykių vertinti pagal demokratinių vertybių vertinimo skalę. Demokratinėje visuomenėje taip neturėtų būti.

Doc. dr. Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuvos istorijos katedra.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.