Atvirkščiai, Lietuvoje per daug gabių žmonių, kad būtų su jais taip elgiamasi, tačiau niekas nebūtų daroma, todėl kviečiu visus sukrusti ir kartu būti išgirstiems. Dar visai neseniai viešai garsiai nuskambėjo vieno studento nepasitenkinimas Lietuvos švietimo sistema.
Ir nors dauguma supranta esamos švietimo sistemos kurioziškumą, prasilenkimą su logika ir pasyvumą esamų problemų sprendimo atžvilgiu, vis dėlto mažai kas yra daroma, o situacija Lietuvoje tampa iš ties opi. Viskas privalo keistis, nes kitu atveju studijos Lietuvoje ir toliau liks tik laiko švaistymu. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Jau seniai žinojau, kad studijuosiu specialybę, kuri bus susijusi su skaičiais – verslu ar ekonomika. Ilgą laiką intensyviai svarsčiau apie studijavimo užsienyje galimybes ir, tiesą sakant, man pavyko įstoti į vieną Anglijos universitetą.
Mano motyvacinis laiškas buvo priimtas, išlaikiau IELTS tarptautinį anglų kalbos egzaminą. Taigi, kliūčių studijuoti užsienyje nebeliko. Pats universitetas jau rūpinosi mano įstojimu, atsiuntė reikalingus dokumentus, skrajutes, padedančias pažinti vietinę sistemą, netgi anglišką SIM kortelę – liko tik pasirašyti dokumentus.
Visgi, šiek tiek pabūgęs, o ir iš meiles savo gimtinei bei norėdamas savo ateitį puoselėti Lietuvoje, persigalvojau ir galiausiai įstojau į Vilniaus kolegiją (tiksliai neminėsiu nei specialybės, nei fakulteto, nes už šias išreikštas mintis gali skaudžiai kliūti).
Kolegiją rinkausi būtent todėl, kad niekada nemėgau kalti sausos teorijos, o ir praktinės galimybės čia atrodė žymiai didesnės.
Dabar jau esu Vilniaus kolegijos paskutinio kurso studentas. Pripažinsiu, per pirmus du metus buvau iš tiesų entuziastingas studentas, noriai dalyvaudavau įvairiuose renginiuose, prisidėdavau prie studentų atstovybės veiklos, užėmiau visas svarbias pareigas, galimas studentui, todėl su kolegijos virtuve turėjau galimybę susipažinti gana artimai.
Tačiau matydamas įvairias „keistenybes“, esamų problemų ignoravimą ir lėkštą bei sustabarėjusią ir netobulėjančią mokymo metodiką, tapau pasyvus. Turėjau galutinį tikslą – kuo greičiau baigti ir nešti kailį iš šito cirko. Leiskite išdėstyti šiek tiek detaliau:
Pirmiausiai, sunkiai protu suvokiama stipendijų skaičiavimo sistema. Nors ši sistema visur skirtinga, stipendijų dydžiai taip pat, tačiau daugelis, kad ir kurioje Lietuvos aukštojoje įstaigoje bestudijuotų, gali pripažinti, kad ji nėra racionali.
Ten, kur mokausi aš, stipendija turbūt yra skaičiuojama nesuprantamai. Reikalaujami pažymiai yra tikrai aukšti, o už tai numeta vos keliasdešimt eurų. Tiksliau sakant – finansiškai labiau apsimoka laiką leisti dirbant prekybos centro pardavėju, nei jį eikvoti kalant niekur praktiškai nepanaudojamą teoriją.
Jeigu jau yra mokama tokia apgailėtino dydžio stipendija, kaip visi mėgsta sakyti, dėl finansavimo trūkumo, tai tuomet ir nevertėtų tikėtis aukštų pažymių bei užkrauti studentų nereikalingu šlamštu, o tą laiką palikti pačių studentų saviugdai, nes bet kuriuo atveju tas laikas bus panaudojamas efektyviau, nei siekiant gauti kelis eurus.
Toliau – apie dekanus ir dėstytojus. Nors kalama į galvą, kad aukštojo mokslo institucijose visada propaguojamas abipusis ryšis, tai tik akių muilinimas. Pedagogai vistiek neatsižvelgs į kitų, tuo labiau, studentų nuomonę ir darys ką patys nori.
Šiais metais aukštosios institucijos patyrė ganėtinai stiprų nuosmukį, kadangi studentų stojamumas, lyginant su praeitais metais, smarkiai krito.
Jie dėl to tikrai išgyvena, kadangi pačių finansavimas mažėja, bet juokingiausia tai, kad jų pagrindinės įžvelgiamos problemos – demografinės bei per menkas komunikavimas su mokyklomis.
Nė karto nepaminima, kad pačios specialybės yra dėstomos prastai, pilnai neparuošiant studentų pasirinktoms specialybėms. Konkurencija su užsienio aukštojo mokslo įstaigomis yra didelė – pralaimima į vienus vartus. Tiesiog siekiama į šią sistemą pritraukti kaip įmanoma daugiau žmonių.
Aukštosios mokyklos privalo suprasti, kad tol, kol nebus pajėgios mesti bent kažkiek solidesnio konkurencinio iššūkio užsienio aukštojo mokslo institucijoms, gali nesitikėti jokio pagerėjimo.
Privalo būti atsižvelgta į studentų nuomonę, nes mes geriausiai matome visas esamas problemas, su jomis susiduriame kiekvieną dieną. Bet dėl valdžios privalome kentėti. Mes galime pasiūlyti išeičių, sprendimų, pokyčių, kurie vestų šviesesnės ateities link. Viskas, ko mums reikia – tai būti ne tik išklausytiems, bet ir išgirstiems.
Galima paminėti ir pačią konkurenciją. Nekalbu apie konkurenciją tarp pačių aukštųjų įstaigų, tačiau patys fakultetai konkuruoja tarpusavyje. Vietoje to, kad visi susivienytų, dirbtų kaip viena įstaiga ir esamiems studentams stengtųsi suteikti visas įmanomas galimybes pažinti kaip įmanoma daugiau, duotų jiems reikalingas žinias tolimesniam gyvenimui, fakultetai konkuruoja tarpusavyje dėl finansavimo ir net dėl kvailiausių renginių, kurie daugelio studentų atžvilgiu nieko nereiškia.
Visi puikiai žino, kad ne visi studijas baigę studentai dirba pagal savo specialybę, o konkurencija tarp pačių fakultetų – aukščiausio lygio aklumas. Susivienijus studentams gali būti pasiūlyta tiek daug – pažinti ne tik specialybę, bet ir kitas gyvenimo sritis. Tai yra be galo reikalinga, nes nė vienas tiksliai nežinome, kokios ateities laukti po studijų.
Verta paminėti ir tai, kad specialybės yra prikištos pasenusios informacijos, nereikalingų dalykų vien tam, kad kreditais užpildyti visą studijų programą. Nekalbu apie tai, kad įrangos nėra atnaujinamos dėl finansavimo trūkumo, dėstoma medžiaga yra pasenusi, kartais net nebeatitinkanti realybės. Tačiau nepanašu, kad būtų įžvelgiamos problemos ir imtasi kažkokių realių veiksmų jų pašalinimui. Pikta ir tai, kad studentai yra verčiami švaistyti laiką dalykams, kurie visiškai nesusiję su studijuojama specialybe.
Galiausiai privalo būti keičiama pati dėstymo metodika bei studijų programos. Negalima tiesiog prikišti dalykų, kurie tik užpildytų studijų programą kreditais. Pasaulis nuolat tobulėja, su lig kiekviena diena atsiranda naujų inovacijų, tačiau aukštojo mokslo įstaigoms kažkodėl reikia velnioniškai daug laiko, kol galiausiai prisiruošia kažką daryti. Šis užburtas ratas privalo nutrūkti, o kolegijos bei universitetai turi būti pirmieji, diegiantys įvairias naujoves.
Minėti būtų įmanoma dar daug ir esu tikras, kad kiekvienas iš studijuojančių puikiai supranta, apie ką kalbu. Tikiuosi nesuprasite neteisingai – nesu vienas iš viskuo besiskundžiančių ir prieš valstybę einančių žmonių. Atvirkščiai, per daug mylių šią šalį, kad matyčiau tokias nesąmones ir sėdėčiau ramiai rankas sudėjęs.
Viską aprašiau ne tik iš savo asmeninės patirties. Dauguma draugų bei pažįstamų, įstojusių į universitetus ar kolegijas, vėliau metė mokslus ir rinkosi studijas užsienyje dėl tų pačių priežasčių, kurias išvardinau prieš tai.
Būtent todėl rašau šį straipsnį. Vis dar mąstantys žmonės gali padėti siekti matomų reformų švietimo srityje. Tik kartu galima kažką pakeisti. Taigi, pokyčiai arba studijos užsienyje?
Artėja dabartinių dvyliktokų stojamieji, taigi, pats metas priversti visus susimąstyti. Kol kas Lietuvoje esantis mokslas – tai tik absoliutus laiko gaišimas dėl niekam neįdomaus popiergalio.
Aš, asmeniškai, toliau matydamas visą šią tragikomediją švietimo sistemoje, magistro ketinu siekti ne Lietuvoje. Kad ir kaip būtų gaila, studijuosiu užsienyje, nes tam galimybių daugiau nei reikia – bent būsiu ramus, kad mano profesija tikrai kažką reikš.
Viliuosi, kad būsime išgirsti ir pasieksime teigiamų permainų bei rezultatų, kuriais galėtumėme džiaugtis ne tik mes, bet ir ateities kartos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
