„Valio!“ – džiūgauja internautai. „Mes senąjį pasaulį sugriausim ir naują pastatysim“, – sako jie. Griauti! Griauti! Griauti! Griauti!
Tiesiog tam, kad suprastumėte, kuo skiriasi gyvenimas užsienio valstybėje ir Lietuvoje, papasakosiu jums vieną laimingą kalėdinę istoriją.
Lietuvoje medžiojo antstoliai
Mano klasioko tėvas buvo verslininku. Kas jo verslui nutiko, neaišku, bet jis tapo antstolių medžiojamu skolininku. Jo trijų kambarių butą kelis kartus pardavė kartu su juo ir jo šeima. Vyras jis drūtas, todėl kelis dešimtmečius kovojo dėl savo teisės nebūti visiškai sutryptam ir išmestam į gatvę.
Karštu vandeniu apipildavo atėjusius antstolius su naujaisiais savininkais, rašė raštus, kovojo, kaip tik galėjo. Galų gale, savo bakūžę jis atsikovojo, bet sveikatą prarado visiškai. Sustreikavo širdis, pradėjo tinti ir pūliuoti kojos.
Kaip žinoma, vaistai ir gydymas kainuoja, o antstoliai nurėždavo didžiąją dalį jo varganos pensijos. Taip ir būtų užgesęs šis žmogus, jeigu nebūtų nutarę su žmona išvykti į Angliją.
Pabėgo į Angliją
Žmona rado darbą sandėlyje, todėl pora išsinuomojo namuką ir apsigyveno. Po 6 mėnesių žmona neteko darbo. Už namuką reikia mokėti, o mokėti nėra iš ko. Šeimininkas – pakistanietis, pradėjo reikalauti išsinešdinti iš namų, bet abu senukai užsispyrė, kad niekur neis. Susiras naują darbą viską sumokės.
Pakistanietis atėjo su draugais, tai pamatę kaimynai iškvietė policiją. Atvykusi policija nuramino pakistanietį ir pranešė apie problemą miestelio Konsulo tarnybai. Atvykę darbuotojai tuojau pat pradėjo priekaištauti, kodėl senukai nesikreipė į juos. Pervedė nuomos įsiskolinimą pakistaniečiui, o pačius lietuvius senolius išsivežė į viešbutį miesto centre.
Negalėjo patikėti
Kol konsulo darbuotojai sprendė klausimus su Lietuvos biurokratais (jie niekaip negalėjo patikėti, kad žmogui Lietuvoje yra paliekama tik 80 eurų pensijos pragyvenimui, o visa kita įstatymas leidžia pasiimti antstoliams), senoliai gyveno viešbutyje su neribotu maitinimu.
Po pusės metų anglai suprato, kad šie senukai yra palikti likimo valiai, todėl skyrė jiems butą senolių namuose, kuriuos apmoka valstybė, nemokamą gydymą, priedus prie pensijos ir išmokas invalidumui.
Kalbėjau aš su šiuo senuku internetu. Jis džiugiai rodė specialius mygtukus savo bute, kuriuos paspaudus tuojau pat atbėga medicinos seselė, budinti šio specializuoto daugiabučio vestibiulyje.
Dar pasakojo, kad tuomet, kai reikia vykti į ligoninę, pas jį namo atvyksta speciali mašina su personalu, pasodina jį į vežimėlį, nuveža pas gydytojus. Klausiau jo pasakojimo ir tikrai džiaugiausi.
Bet tai nebuvo pasakojimo pabaiga. Tai, ką man pasakė po to, tiesiog šokiravo.
„Dabar turime kasmet vaikščioti į miesto konsulatą ir patvirtinti, jog esame gyvi“, – sakė senoliai.
Nesupratau ir paklausiau, kodėl? Pasirodo, Lietuvos biurokratai reikalauja, jog jie atsiųstų antspaudu patvirtintą oficialų raštą, jog jie vis dar gyvi. Reikėjo matyti jų veidus...
Senukai pasakojo, kad anglai kraipo galvas ir stebisi tokia tvarka, bet tvarkingai antspauduoja dokumentus ir patvirtina, kad lietuviai senukai gyvi ir kad jiems vis dar galima mokėti lietuvišką pensiją.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
