Situacija yra liūdna. Nevyriausybines organizacijas žmonės dažnai palieka dėl to, kad meile tėvynei gyvas nebūsi. Organizacija yra atsinaujinusi, jau trečius metus aktyviai veikia savanorių, idėjinių žmonių dėka.
Mes nesiskundžiame, kaip mums sunku, mes džiaugiamės, kad galime vaikams duoti, ugdyti kompetencijas, puoselėti vertybes vadovaujantis šūkiu Dievui, tėvynei, jūrai ir artimui. Šiuo metu organizacijoje yra daugiau nei 250 narių, užsiėmimai vyksta kartą per savaitę ir dažnus savaitgalius praleidžiame stovyklose, renginiuose, mokymuose.
Renginiai, sueigos vyksta ten, kas mus priima (dažniausiai tenka susimokėti ir tai yra normalu), kadangi organizacija savo patalpų neturi. Džiaugiamės, kad Kauno miesto savivaldybės aktyvūs jaunimo koordinatoriai įtraukė mus į projektą dėl patalpų gavimo ir tolimoje ateityje viltis jas gauti jau yra. Tereikia išgyventi sunkų laikotarpį, kaip mes sakome.
Labiausiai liūdina, kad daugelis švietimo, savivaldybių atstovų negali patikėti, o daugelis net pasišaipo, kad mūsų nariai nemoka mėnesinio mokesčio ir mes dirbame praktiškai savanoriškais pagrindais. Smagu, kad atėjo Neformaliojo vaikų švietimo krepšelis, bet kol nėra sureguliuoto mechanizmo, išgyventi ir normaliai dirbti organizacijai praktiškai neįmanoma.
Štai ir dabar, sausio mėnesį finansavimo nebus. Tai reiškia, kad nebedirbame? Taip neišeina... Vaikai atitols nuo veiklos, po mėnesio sugrįš tikrai ne visi. Tad atiduodami duoklę dirbsime kaip ir dirbome iki šiol. Bet ką tai reiškia?
Organizacijoje yra nemažai savanorių studentų, kurie mato liūdną situaciją, tiesiogiai su tuo susiduria. Smagu, kad yra tvarkomi keliai, smagu, kad miestai auga ir stiprėja, smagu, kad kariuomenei yra didinamas finansavimas, bet nesirūpinant dvasiniu, patriotiniu ugdymu, vertybių išsaugojimu, nebeliktų kam tuos miestus ginti.
Galėtų ir mūsų organizacija išsikelti mėnesinius mokesčius, kaip muzikos, dailės, šokių būreliai, ir lengvai sau gyventi atlikdami taip pat reikalingą darbą Lietuvai. Tačiau susidurtume su problema, kad prie organizacijosnegalėtų prisijungti nepasiturinčių šeimų vaikai, o tokių yra labai labai nemažai.
Būtent tokiems vaikams yra reikalingas dvasinis, vertybes puoselėjantis, patriotinis ugdymas. Kam tai rūpi? Prieš trejus metus tiesiogiai susidūriau su Kauno savivaldybės tam tikrų asmenų požiūriu, kad nereikia dirbti su socialiai remtinais vaikais, nes jie patys negali susimokėti, o savivaldybei jie yra per brangūs (dirbau biudžetinėje įstaigoje).
Šiuo metu, tikiu, kad tokio požiūrio nebėra. Bet pastebiu, jog dvasinis, patriotinis ugdymas nėra šalies prioritetas. Dvasinio, patriotinio ugdymo trūksta ir mokyklose. Mokytojai dėl darbo krūvio, nenoro ar kitų priežasčių, nemato to, kas vyksta mokyklose.
Patyčios neaplenkia nė vienos mokyklos, net pačios geriausios. Bet kaip su tuo kovojama? Šiandien jaunesnė sesė man pasakojo, kaip mokykloje tyčiojamasi iš klasės draugės, ypatingai per kūno kultūros pamoką. Mergaitė bijo pasakyti mokytojams, papasakojo tik tėvams. Tėvai parašė raštelį, kad mergaitė nedarytų kūno kultūros, kadangi iš jos tyčiojamasi. Ar taip yra sprendžiamos problemos? Vaikai auga su įtampa, kompleksais, jausmu, kad yra nevykę, o mokytojai nežiūri į tai, kaip į rimtą problemą (kalbu ne apie visus, apie daugumą).
Daugelis mokytojų net nepastebi, nesidomi ir nesirūpina. Vaikus reikia ugdyti būti gerais žmonėmis, mylėti artimą, tėvynę. Taip, už tai atsakingi tėvai, bet ar daugelis tėvų užsiima tuo, ar daugelis tėvų gali perteikti tokį ugdymą? Mokyklose yra socialiai pedagogai, bet ar iki jų ateina tokios žinios, ar mokyklose yra daromi tyrimai, kaip jaučiasi vaikai?
Kitas mane sukrėtęs dalykas buvo žinia, kad dėl finansavimo stygiaus penktadieniais dienos centras nebedirbs. Kaip tai gali būti? Vaikai, kurie auga nesaugioje aplinkoje, dienos centre turi kur paruošti pamokas, pavalgyti, nusiprausti.
Džiugu, kad dienos centro pedagogams rūpi ir tai, kad vaikams būtų ugdomas patriotiškumas, vertybių puoselėjimas, kompetencijų įgijimas. Todėl glaudžiai su jais bendradarbiaujame. Deja, vaikai penktadieniais rinktis čia nebegalės. Esu nusivylusi, kad tokiems vaikams finansavimo nėra. Tai reiškia, kad jiems nėra užtikrinama saugi aplinka.
Kyla klausimas, ar visos įstaigos, kurias lanko saugios aplinkos namuose neturintys vaikai, padeda jiems augti savo vidumi? Pradėti reikėtų nuo to. Patriotinį ugdymą turėtume pradėti ne nuo karinės parengties įvedimo mokyklose (kas taip pat manau yra reikalinga), bet nuo meilės tėvynei ugdymo.
Vaikai turi gerai žinoti istoriją, žinoti, kaip sunkiai buvo kovojama už laisvą Lietuvą. Yra daugybė nuostabių renginių, kuriuos organizuoja šauliai, skautai, savanoriai. Skatinkime vaikus dalyvauti praktinėje veikloje, pagerbkime žuvusiuosius partizanus, vieningai giedokime himną, šokime tautinius šokius, dalyvaukime tautinėse šventėse, eikime į žygius pagerbiant laisvės kovotojus.
Lietuvoje, net ir tarp pačių skautų organizacijų yra konkurencija, kuri yra visiškai nesuprantama. Visos jaunimo organizacijos, mokyklos, savivaldybių įvairios įstaigos, verslo atstovai, visi turime susivienyti. Mūsų jau nedaug ir vis mažėja, bet kartu mes galim būti stiprūs. Tėvynės labui!
Jūrų skautijos „Divytis“ pirmininkė Neringa Grabauskaitė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
