Deja, apie šį skandalingą įvykį nieko „nežinojo“ nei skriaudiko tėvai, nei mokyklos pedagogai ir vadovai.
Problema labai rimta, nes buvo aprašytas ne vienas atvejis, kuomet patyręs patyčias moksleivis net nusižudo. Tuomet ar reikia stebėtis, kad pagal patyčių dažnumą mokyklose pirmaujame Europos Sąjungoje?
Tačiau ar kas nors susimąsto, kokios to reiškinio priežastys ir ką reikia daryti norint padėtį ištaisyti? Mano nuomone, priežasčių yra daug.
Ar anksčiau Lietuvoje buvo patyčios mokyklose? Kadangi mokyklą pradėjau lankyti dar karo metu, remdamasis asmenine patirtimi drįstu teigti, jog to bjauraus, žmogų žeminančio reiškinio tada nebuvo.
Patyčių nereikia painioti su sveika konkurencija, berniukų nepiktybiniu išdykavimu. Natūralu, jog kiekvienas iš jų stengiasi pasirodyti vyriškas, stiprus, lenktyniauja ir rungiasi tarpusavyje. Tai normalu. Konkurencija yra ne tik žmonių visuomenėje. Ji egzistuoja ir gamtoje, nes tai – progreso variklis.
Kuomet po karo mūsų šeima persikėlė į Vilnių, čia teko lankyti pradinę, o po to berniukų 1-mą vidurinę mokyklą. Tą pačią, kurioje mokėsi ir užsienio lietuvių veikėjas prof. Tomas Venclova, dainininkas Virgilijus Noreika ir kiti žinomi žmonės.
Pernai buvo publikuotas interviu su T.Venclova. Tomas teigė, jog kartą klasės draugai jį užkėlė ant pečiaus. To fakto neteko matyti.
Tačiau, mano nuomone, jo klasės draugai nepiktybiškai pajuokavo. Tokių patyčių, kokios dabar pasitaiko daugelyje mokyklų, mūsų laikais nebuvo, nes vadovybė palaikė mokinių drausmę.
Manau, jog tai, kas dabar atsitinka neretoje Lietuvos mokykloje, yra naujas ir labai nemalonus reiškinys, kurio anksčiau mokyklose beveik nebuvo arba pasitaikydavo labai retai.
Kur šio reiškinio šaknys – sunku spręsti. Priežasčių, matyt, daug. Nėra abejonių, jog pirmiausia, tai daugelio mūsų piliečių dvasinės degradacijos, kuri vyko net pusę šimtmečio, rezultatas.
Ypač tose šeimose, kurių pagrindinis gyvenimo prioritetas – alkoholis. Ar tokie tėvai, kurie kasdien skęsta alkoholio liūne, gali normaliai išauklėti savo atžalas? Jas dažniausiai auklėja gatvės draugeliai.
Berniukams sunku augti ir šeimose, kuriose nėra tėvo arba jis tik retas svečias. Tėvas berniukui turėtų būti pavyzdys ir autoritetas. Kokias gyvenimo sampratas tėvas jam įdiegs asmeniniu pavyzdžiu, tokias anas ir turės.
Prie patyčių plitimo nemažai prisideda ir dabar labai paplitęs „zonos“ (kalėjimo) žargonai bei rusiški keiksmažodžiai. Dabar Lietuvoje rusiški keiksmažodžiai įskiepyti kaip kokie Sosnovskio barščiai.
Ar tai nežemina mūsų tautinio orumo? Kai kada sunku išsiversti nenusikeikus, ypač kai kas nors nesiseka, tačiau ar lietuviai neturi savo keiksmažodžių: žaltys, rupūžė, perkūnas?
Nuo seno žinoma, kad blogi įpročiai plinta tarsi maras ir labai greitai „prilimpa“ prie tų, kurie nepasižymi stipria valia ir neturi tvirtų gyvenimo nuostatų, kurių skurdus dvasinis pasaulis, kurie neturi gyvenimo motyvacijos ir niekuo nesidomi.
Paradoksas, tačiau daugelio mūsų jaunuolių, kurie net nemoka rusų kalbos, leksikone kas antras žodis baigiasi galūne –jatj. Ir tas niekam neužkliūva!
Kažkodėl neteko girdėti, kad už keiksmažodžius viešoje vietoje kas nors būtų nubaustas – pirmiausiai, tų keikūnų tėvai. Šiuo primityviausiu būdu – patyčiomis iš silpnesnių, jie nori save realizuoti, o visuomenės negebėjimas (pirmiausia tėvų ir mokyklos) juos sudrausminti, atneša daug žalos pačiai visuomenei.
Nežinau ar mūsų mokyklose klasės auklėtojai ir kiti pedagogai moko vaikus pagarbos vieni kitiems, kultūringo elgesio etiketo, kaip tai daroma daugelyje užsienio šalių mokyklų?
Paskaičius kai kurias publikacijas, tuo galima suabejoti. Štai neseniai kilo skandalas Petro Vileišio progimnazijoje Vilniuje.
Mokyklos tėvų tarybos teigimu, čia vyrauja patyčių atmosfera. Patyčios klesti ne tik tarp mokinių, bet ir tarp mokyklos vadovų ir mokytojų, tarp mokinių ir mokytojų. Ar įmanoma su šia yda kovoti, jeigu mokykla, kuri atsakinga už vaikų mokymą ir auklėjimą, pati diegia patyčias?
Dėl mūsų visuomenės narių abejingumo patyčios išplinta ir į eterį. Daugelis prodiuserių nesugeba skirti ribos tarp humoro ir patyčių, žmogaus įžeidimo ir pažeminimo.
Nuo to, kokią jaunąją kartą išauklėsime, priklausys mūsų valstybės ateitis. Manau, jog mūsų ateitis rūpi visiems, kurie pasiryžę gyventi čia -Tėvynėje, o ne užsienyje. Tokia jau žmogaus prigimtis – rūpintis savo šalies ateitimi.
Nebūkime abejingi, diekime jaunimui viską, kas gera ir netoleruokime jų klaidų.
Ypatingo dėmesio verti mūsų gerbiami pedagogai. Jų misija labai kilni, nes jie ugdo mūsų ateities kartą. Šią misiją tinkamai atlieka tie, kurie myli vaikus, pasižymi empatija, kantrybe ir kitomis šiai profesijai būtinomis psichologinėmis savybėmis.
Jie mokiniui tinkamai paaiškina, jog jėga demonstruojama tada, kai pritrūkstama verbalinių argumentų. Kitaip tariant, tai – žmogaus silpnumo požymis.
Ar daug tokių pedagogų Lietuvoje? Manau mažuma. Ne paslaptis, kad pastaruoju metu moksleivių tarpe plinta narkomanija, kuri, neabejotinai turi ryšį ir su patyčiomis.
Narkotikams reikalingi pinigai, o juos galima atimti iš silpnesnių. Jaunimo auklėjime didelę reikšmę turi visuomeninės organizacijos: skautai, jaunieji šauliai ir kitos. Nežinau, ar šios organizacijos dabar populiarios jaunimo tarpe.
Susidaro įspūdis, kad nelabai. Savo laiku teko stebėti anglų skautų veiklą. Pasidabinę gražiomis uniformomis vyrukai ir mergaitės ten rengia sąskrydžius, keliones, karinius žaidimus. Lietuvoje, deja, to nesimato...
Ar ne čia glūdi viena iš patyčių priežasčių? Jaunimas labai judrus ir išradingas, jam būtina veikla. Reikia tik jų energiją nukreipti tinkama linkme. Kuo daugiau jie užsiims naudinga mėgstama (nemokama) užklasine veikla, tuo mažiau laiko liks patyčioms ir kitokiems negatyviems reiškiniams.
Didžiausia atsakomybė šioje srityje tenka mokyklų vadovams ir mokytojams, o taip pat tėvų komiteto nariams. Drausmė mokykloje priklauso nuo reglamento, tam tikros tvarkos sukūrimo ir griežto tos tvarkos laikymosi. Labai blogai kuomet vaikai turi daug teisių ir mažai pareigų. Tik sutelktomis jėgomis įmanoma nugalėti tą mūsų visuomenės piktžaizdę – patyčias.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
