Tokiems norisi atrėžti, kad liautųsi veidmainiavę ir piešę savo mokyklinius metus rožinėmis spalvomis. Patyčių visais laikais ir visur buvo sočiai, jų liudininkais ir aukomis buvome mes visi be išimties.
Mūsų klasėje buvo keli berniukai ir mergaitės, ant kurių reguliariai išsiliedavo klasės ereliai. Spyriai, niuksai, knygų ir sąsiuvinių išmetimai per langą, pieštukų ir tušinukų sulaužymai, trinktelėjimas per rankas, kad iškristų laikoma bandelė ar pyragaitis, murkdymas sniege iki aukos springimo ir kosėjimo; psichologinis teroras, parenkant išradingiausius pravardžiavimus, stengiantis įgelti kuo skaudžiau, taikant į jautriausią vietą.
Nepamiršiu engiamųjų užguitų žvilgsnių ir bailiai nuolankios šypsenos, atsargiai stebint į klasę įžengiančius savo kankintojus viliantis, gal šiandien jis geros nuotaikos, gal nukreips dėmesį kitur, gal šiandien jam neužklius ir diena praeis pusėtinai ramiai...
O ką mes, visi kiti likę bendraklasiai? O mes visa tai stebėdavom viduje pašiurpę, bet pritariančiai krizendami, pilka nuolankių avių banda, nes bijojome paprieštarauti, bijojome užstoti, kad neatkreiptumėme dėmesio į save, kad patys netaptume tais patyčių objektais.
Pamenu klasės kietuolį, į mokyklą atsinešusį peilį iš pietų servizo. Kietuolis patykojęs pasigavo vieną iš patyčių aukų – apkūnų berniuką, ranka sugniaužė jam kaklą, prisipaudė iš nugaros, įrėmė į pilvą peilį ir saldžiu balsu ėmė klausinėti: „Nu, storas, rinkis – ar pjaut tau papą, ar geriau riebų pilvą?“
Pagautasis nežinojo, kad peilis ne tas rimtasis, ir klykė nežmonišku balsu, nes neabejojo, kad jam tuoj pat bus paleistos žarnos. Tada jau pusbalsiu ėmėme šurmuliuoti: „Paleisk jį, nejuokinga“.
Kietuolis, matyt, buvo geros nuotaikos, spektaklio jam užteko, paleistasis, apsipylęs ašaromis ir prakaitu, išpuolė iš klasės, nuskuodė ir užsirakino tualete.
Ir tai tik vienas iš daugelio epizodų, jie kartojosi kasdien, diena iš dienos. Dabar, suaugusio žmogaus protu ir mąstymu, galiu tik įsivaizduoti, kokie traumuoti ir sužaloti viduje žmonės išėjo į gyvenimą, tokioje siaubo atmosferoje išbuvę praktiškai visus dvylika metų.
Jaučiu didžiulę kaltę, kad mes, neutralieji, nesusitelkėme ir nepasiryžome sustabdyti šito teroro. Taip, tam reikėjo drąsos.
Visada lengviau būti nuolankiu beveidžiu, nuleisti galvą ir tikėtis, kad visa ta patyčių lavina praslinks pro šalį, nekliudžiusi tavęs.
Bet kol tu tyli ir stovi saugioje bandoje nieko nedarydamas – tu esi bendrininkas. Taip, galbūt ne tu rankose laikei peilį ar spjovei, bet tu nepadarei nieko, kad tai sustabdytum.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
