Naudojausi juo kaip kompiuteriu – skaičiau žinias, ieškojau informacijos, žaidžiau žaidimėlius. Skambinti dar negalėjau.
Neišmanau telefono įrangos. Lygiai, kaip garo turbinos, lemputės ar skalbyklės. Kas ir kaip ten jų „viduriuose“ įtaisyta – nežinau. Tiesą sakant, man to ir nereikia. Esu tik vartotoja. Kaip didelė daugybė žmonių. Bet nesu technofobė, turimą prietaisą ar įrangą noriu perprasti ir sėkmingai naudotis.
Ir dar viena aplinkybė, kaip pasirodė, labai baisi – aš esu pensininkė. Baisi ne man, o kai kuriems kitiems. Jauniems žmonėms, aptarnaujantiems klientus. Sakysite, negali būti?
Buvo. Nuvykau su savo naujuoju telefonu į vienos mobiliojo ryšio bendrovės saloną Palangoje. Pakalbinau ten stoviniuojantį vaikinuką. Paprašiau perkelti kortelę iš seno telefono į naują ir atsakyti į keletą klausimų.
Vaikinas lyg ir atliko, ko prašomas, lyg ir aiškino, bet visu kuo demonstravo panieką ir atsiribojimą. Supratau, kad tai dėl amžiaus.
Sena moteris – viskas (jam) aišku – lygu kvaila. Klausimus priima kaip skausmą, netgi mesteli: „O jūs negalit paprašyt anūko, kad paaiškintų?“
„Negaliu, – atsakau ramiai, – mano anūkė dar tik ketverių, nepaaiškins“.
Atsainiai, visu kūnu ir siela demonstruodamas, koks jis pats yra „kietas bičas“ ir kokia „kvaila senė“ esu aš, šį bei tą paaiškina.
Ką gi, dėkui ir už tai. Keliauju namo. Bandau skambinti artimam žmogui, nelabai pavyksta. Tiesiog todėl, kad nesu pripratusi prie naujojo įrenginio, netinkamai paimu, paliečiu ir pan. Iš šalies juokinga, bet juk būna žmonėms pradžia, argi ne?
Namo keliaudama vis tebejaučiu nemalonumą, patirtą salone. Ką ten veikia ir ką turi veikti tas bernužėlis? Nejaugi tokie salonai yra tik „kietų bičų“ paroda?
Ar čia kokia viską žinančiųjų kontora? Įdomu, kiek per dieną ten kreipiasi žmonių, kurie viską žino? Tikriausiai nedaug. Kreipiasi tas, kas nežino. Ir kuris nori žinoti, suprasti. Nematau jokios gėdos klausti. Priešingai, labai smerkiu žmones, kurie nežino ir nenori žinoti.
Dar bjauriau, kad „kietasis“ berniukas akivaizdžiai nemoka bendrauti su senyvais žmonėmis. Iš anksto „žino“, kad jie kvailiai?
Bet tikras kvailys gal neitų klausti, gal manytų viską žinąs? Be to, ar šitas vaikelis, man į anūkus tinkantis, nepasens? Ir iš kur jis žino mano intelekto koeficientą? Juk niekaip neparodė savojo aukšto lygio, tad galiu manyti apie jį ir taip: gal jis pats vos vos septynias klases baigęs?
Gal ir jis iš tų, kurie raidžių ą, ž, č, į, ū nepažįsta ir rašinėja visokiuose facebook’uose „zmoniu npzystu liaiskyt dyrpt“?
Žinoma, su naujuoju telefonu susidraugausiu. Net sena būdama. Bet tas bernužėlis man pasirodė visai ne „kietas“. Dar labai daug jam reikia išmokt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
