Nepraėjo nė savaitė nuo reikšmingo, džiugaus profesoriaus Leono Mažylio radinio. Natūralu, kasdien sulaukiame papildomų žinių, komentarų apie šį įvykį. Tačiau ar visos kalbos, rašiniai – netgi paties atradėjo pasisakymai – pakankamai tikslūs?
Abejonių kelia teiginiai, kad rastas Vasario 16-osios Akto originalas lietuvių kalba, kad surasti du Vasario 16-osios nutarimai (lietuvių ir vokiečių kalbomis). Bandysiu paaiškinti šių abejonių pagrindą.
Lemtingąją (laimingąją!) kovo 29-ąją pamatėme surastojo lietuviškai surašyto ir visų signatarų pasirašyto Nutarimo nuotrauką, išgirdome, kad mikrofilme matytas ir analogiškas Nutarimas vokiečių kalba.
Kitą dieną pamatėme jau abiejų tekstų vaizdus, kai buvo leista archyvo knygą prieš žurnalistų kameras palaikyti prof. L.Mažyliui ir Lietuvos Respublikos ambasadoriui Deividui Matulioniui.
Dviejų savarankiškai egzistuojančių dokumentų įspūdį sukelia ir skirtingi vokiečių ir britų (kaip vėliau aiškėja) archyvarų įrašyti dokumentų numeriai. Pastebėtina, kad tokį įspūdį skatina ir vėliau ministro Lino Linkevičiaus gautos neva dviejų atskirų dokumentų faksimilės.
Atkreipė dėmesį dokumento vaizdas
Kovo 30-ąją, pamačius išskleistos archyvo knygos vaizdą, iškart kilo klausimas: kodėl šie tarytum atskiri dokumentai taip neįprastai įrišti? Išvydus didesnės raiškos vaizdą, neliko abejonių: lietuviškas ir vokiškas tekstai parašyti viename didesnio (dvigubo) formato lape. Tai reiškia, kad surastas vienas dvikalbis Nutarimo originalas.
Belieka bandyti samprotauti, kodėl signatarai pasirinko būtent tokią dokumento formą, jo rašymo būdą. Pavyzdžiui, informuoti Vokietijos valdžią apie Lietuvos Tarybos sprendimą buvo galima įvairiai:
1) pateikti Nutarimą lietuvių kalba (kad ir žinomą mašinraštį) su patvirtintu vertimu į vokiečių kalbą;
2) surašyti Nutarimą vokiškai, pasirašant visiems signatarams (kaip kad matome atrastojo dokumento antroje dalyje);
3) viename lape surašyti lietuviškus ir vokiškus Nutarimo tekstus (su pastaba, kad abu tekstai turi vienodą galią), kurie patvirtinti vienu signatarų parašų komplektu;
4) taip, koks yra rastasis dokumentas. Manau, kad pastaroji forma pasirinkta siekiant pabrėžti, jog atkuriama nepriklausoma Lietuva, turinti pilnateisę valstybinę lietuvių kalbą. Šis faktas ne tik nesumenkina signatarų pasirinkimo, bet suteikia dvikalbiam dokumentui papildomą prasmę.
Kad rastasis dokumentas parašytas ranka (o ne spausdintas mašinėle) aiškintinas techninėmis galimybėmis: neabejoju, kad Lietuvos Taryba tais laikais negalėjo turėti rašomosios mašinėlės, galinčios spausdinti ant pasirinkto didelio formato lapo.
Todėl mašinraštinis Nutarimo originalas buvo skirtas tik vietiniam naudojimui. Nereikia stebėtis, kad vokiečių archyvarams patekęs dokumentas pasirodė kaip du savarankiški (gerai, kad „nesusiprato“ perkirpti lapo...), tačiau dabar nereikėtų kartoti šios klaidos.
Tarp kitko, atsiradusi britiška archyvinė numeracija nereiškia, kad visas Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politinis archyvas buvo išvežtas į Didžiąją Britaniją – tai galėjo būti padaryta Berlyne okupacinio sektoriaus administracijos pastangomis.
Kelia daugybę naujų klausimų
Rastasis dokumentas jau dabar sukelia daugybę naujų klausimų, vertų profesionalų dėmesio. Pavyzdžiui, palikti daugtaškiai (vietoje konkretaus adresato) abiejų kalbų tekstuose galėtų reikšti, kad šis dokumentas nebūtinai buvo adresuotas Vokietijai, kad galėjo būti paruošta daugiau analogiškų Nutarimo originalų (ir su kitokiais dvikalbystės variantais).
Nors iš tikrųjų rastasis dokumentas atsidūrė Vokietijoje, tačiau anuomet juk nebuvo garantuoto diplomatinio pašto, o naudotasi asmeniniais ryšiais. Tai pateisina ir galimą sąmoningą daugtaškių palikimą – kad dokumentas galiotų, patekęs į bet kurią valstybę.
Tarp kitko, asmeniniu „paštu“ naudojomės ir atkuriant nepriklausomybę 1990-siais: man teko inicijuoti, gabenti Sąjūdžio pirmininko, o vėliau – Lietuvos Respublikos aukščiausios tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio pasirašytus laiškus Prancūzijos prezidentui F.Mitterrand'ui, siekiant Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir jo pripažinimo palaikymo.
Rastasis dokumentas gal ir kalbininkams pasiūlys užduotį: kodėl vokiškame tekste lietuviškas žodis „Taryba“ buvo traktuotas kaip tarptautinis?
Atkreipdamas dėmesį į kai kurias nuostabaus atradimo detales, noriu nuoširdžiai prisidėti prie sveikinimų – jau pareikštų ir būsimų, skirtų atkakliam (ir kukliam...) profesoriui, Sąjūdžio bendražygiui Liudui Mažyliui.
Prof., habil. dr. Sigitas Kudarauskas, Klaipėda
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
