Nelaimė žvejyboje
Apsistojau prie upės, pradėjau ruoštis žūklei. Mūsų upės apaugusios „biokuru“ – visokiais krūmokšniais, kurie ir pasuko tos dienos įvykius visai kitokia linkme.
Tiesiog kelios nudžiūvusios karklo šakos kliudė užmesti meškerę – vis užkliūdavo meškerės valas. Taigi, nutariau jas nupjauti. Iš pradžių peilį laikiau nusukęs nuo savęs, bet labai sunkiai sekėsi, nes šakos sudžiūvusios, kietos. Todėl nutariau pjauti taip, kaip kad drožiame pieštukus – traukti į save.
Čia ir įvyko tos dienos vingis, dėl kurio iš arčiau pažvelgiau mirčiai į akis, supratau šeimos vertybes, įvertinau medikų darbą.
Taigi, taip genėdamas sugebėjau stipriai susižeisti koją prie kirkšnies. Tiesiog negaliu pasakyti, ar peilis nusprūdo, ar šaką nupjovus jis man iš inercijos į koją įsmigo.
Tuomet ir prasidėjo kova už gyvybę. Užspaudęs žaizdą tiesiog kumščiu pasileidau bėgti per pievą link automobilio, teko įveikti ir dvi gyvuliams skirtas užtvaras – vielas perlipti. Gerai, kad ne ganymo sezonas, būčiau adrenalino gavęs nuo elektros iškrovos.
Sužeistam teko bėgti
Teko bėgti apie 250 metrų, nes iki upės, supratau, nei greitoji privažiuos, nei su neštuvais mane paims. Jėgos vis silpo, jutau, kaip guminis batas jau nebetalpina kraujo, o kumščiu užspaudus laikyti žaizdą ir bėgti buvo nepaprastai sunku. Tiesiog matai, kad negali vienodai užspausti ir čiurkšlė vienur ar kitur prasiveržia.
Visą tą laiką, manau, pagrindinė mano varomoji jėga buvo šeima. Tiesiog apėmė jaudulys dėl jų, kėliau sau klausimą, ar jie nusipelnė, kad aš jiems suteikčiau skausmą, sugadinčiau artėjančias Velykas? Kaip klausiau pats savęs, taip teko pačiam ir atsakyti: „Jokiu būdu“.
Įveikus pusiaukelę pradėjo „suktis planetos“. Tiesiog balto rūko debesys mirguliavo akyse ir visą laiką neapleido mintis apie šeimą. Vėl susikaupiau ir tęsiau kelionę. Visai netoli mano automobilio akis pradėjo temdyti juodi debesys. Na, pačiam teoriškai atrodė: „Na, mane bent gyvą ar negyvą ras, o ir kelias, kuriuo ganėtinai nemažai automobilių lekia, čia pat, gal už 20 metrų.
Bet vidinis balsas pakuždėjo: „Nepasiduok, pakvėpuok giliau, atsigausi.“ Tokia taktika pasiteisino – pradėjau geriau matyti, priėjau prie automobilio. Susiradau tik tualetinio popieriaus, atsivyniojau, užspaudžiau žaizdą, atsisėdau į automobilį.
Daugelis turbūt pagalvos: „Juk yra vaistinėlė“. Bet kai viskas – sekundžių reikalas, o gamintojo numatyta dislokacijos vieta ne itin patogi, patikėkite, nėra lengva pasinaudoti vaistinėle. Aišku, nuo šiol vaistinėlė „gyvens“ man labai patogioje vietoje – dar ir kitiems patarsiu.
Niekas nestojo
Atsisėdęs automobilyje skambinu 112 ir iš karto atsiliepia operatorė. Gana tikslingai užduoda keletą klausimų, kokiame esu rajone, ar tai mano telefono numeris, kokia mano būklė. Sujungia su Kelmės greitosios pagalbos centru, gana malonus balsas mane ramina, kad ekipažas jau pajudėjo, telieka patikslinti mano buvimo vietą.
Pasiskambinu sūnui, pranešu bėdą. Deja, jau kalba mano „ne kažką“, bet ragelyje vėl išgirstu: „Laikykis, lekiu“. Vėl mintis apie šeimą suteikia stiprybės.
Nusiteikiu, kad greitosios teks laukti pusvalandį, nes tuo keliu teko ne kartą važiuoti – kalniukai, vingiuotas kelias, o ir atstumas 40 kilometrų. Galiu drąsiai pasakyti, kad laikas prabėgo gana greitai. Supranti, kad medikai nėra burtininkai.
Laukiant greitosios pravažiavo daug automobilių, bet niekas nestojo. Gal nematė, nes kelias yra aukščiau aikštelės, kurioje stovėjo mano automobilis.
Sulaukiu skambučio iš greitosios automobilio, klausinėja, kaip aš laikausi, kaip su žaizda tvarkausi, ramina, kad jau netoli – vėl žiupsnelis vilties. Po kokių 5 minučių vėl skambutis, padrąsinimas laikytis ir tiesiog, nors ir sunkiai, bet jau matau, kaip atskrenda mano angelai sargai – greitosios automobilis. Jie šaunuoliai, 20 minučių ir aš jau ne vienas.
Greitoji pagalba nustebino
Matau vaizdą, kaip dar iš važiuojančio automobilio iššoko medikė su pagalbos inventoriumi ir bėga tiesiai prie manęs, perima žaizdos kontrolę, ruošia lašelinę, o tuo tarpu vairuotojas jau apsukęs automobilį „parkuoja“ neštuvus. Kažkaip prabėga kvaila mintis: „Lengva filmo kūrėjams sukurti pagalbos sceną filmuose, juk viskas iš gyvenimo, tik reikia aktorių.“
Privažiuoja ir sūnus, vėl kažkaip geriau pasijaučiu – juntu kažkokią pergalę prieš giltinę. Po kelių akimirkų jau matau, kaip sustoja dar vienas automobilis ir nuo kelio sankasos pribėga žmogus padėti įkelti neštuvus. Gailiuosi, kad tuo metu nesugebėjau jam padėkoti, nes sukosi „planetos“, todėl dabar, jau sveikdamas, tariu: „Ačiū, Ačiū, Ačiū, nepažįstamasis žmogau, stiprybės ir sveikatos Tau!“
Čia aš užskaitau, kad pirmąjį etapą įveikiau – dar gyvas. Toliau, kaip sūnus sakė Kernagio žodžiais, greitosios vairuotojo koja „spaudžia gazą“.
Persikelia veiksmas į greitąją. Aš jau ramus, pasikliauju mūsų medicinos angelais. Kodėl sakau mūsų? Atsakymas labai paprastas – reikia galvoti ir apie kitus, kiek jie yra padėję kitiems. Taigi, paprašau, kad mane pagal gyvenamąją vietą vežtų į Šiaulius. Kurie yra už 40 kilometrų. Maloniai nustembu išgirdęs atsakymą: „Nėra jokių problemų“. Vykstam į Šiaulius.
Kelyje, jau gavus skysčių, palieku guvesnis, bendrauju.
Atsidavę darbui
„Koks sunkus jūsų darbas?“ – klausiu jų ir nustembu išgirdęs jauno žmogaus, dirbančio tik nuo gruodžio mėnesio, atsakymą: „Taip, sunkus, bet šitas darbas turi ir šarmo“.
„Kokio dar šarmo, ar tokius „prisipjovėlius“ kaip aš rankioti ir vežioti?“ – klausiu jo.
„Tai ir yra šarmas padėti žmonėms, gelbėti, traukti juos iš mirties. Sunku įsivaizduoti, kiek suteikia stiprybės, jėgų, nors tu matai, kaip lekiančiame automobilyje sunku laikytis ir laikyti žaizdą, keisti lašelines“, – atsako vairuotojas.
Esu bendraujantis žmogus, negaliu tylėti ir gąsdinti save ir kitus, kad jau baigiuosi. Klausinėju, ar rimta mano žaizda. „Patikėkit, labai rimta. Ir jei ne veną, o arteriją pažeidęs būtumėte, būtų visai liūdna“, – sako medikė.
Jos atsakymas „ne kažką“, bet gi pats klausiau. Kaip su draugu juokavom, būčiau vietoje „padėjęs šaukštą“.
Iš jos lūpų išgirdau dar vieną paguodos pliūpsnį: „Nors neilgai dirbu, bet dar nė vieno neteko išleisti Anapilin. Tai ir jūsų neišleisiu“. Jaučiu, kaip stipriau užspaudžia žaizdą. Mintyse galvoju: „Dukra (dukra todėl, kad man 49 metai, o gelbėjo tikrai jauna greitosios pagalbos darbuotoja), tik nepabėk į kokią Norvegiją. Mums čia esi reikalinga su tokiu užsidegimu, šypsena, bendravimu, optimizmu, noru padėti, gelbėti.“
Kiek žinau, mane gelbėjo medikė, vardu Vidmantė.
Laukė operacija
Nepajutau, kaip įlėkėm į Šiaulius. Tuojau pat buvo susisiekta su priėmimu, kur mūsų jau laukė. Prie priėmimo nusprendžiama mane vežti tiesiai į reanimaciją.
Taigi, be galo noriu padėkoti Vidmantei ne tik už atliktą pareigą gelbėti, bet ir stiprų moralinį palaikymą, norą bendrauti. Čia aš įžvelgiu žmogų, kuris dirba ne vien dėl atlyginimo, bet ir dėl to „šarmo“. Galiu drąsiai teigti, kad įstaigos vadovai gali didžiuotis tokiu žmogumi. Tariu nuoširdų ačiū Tau, Vidmante, didžiuojuosi Tavim ir Tavo tėveliais, kad užaugino tokią dukrą. Tariu ačiū greitosios vairuotojui, kuris taip greitai pristatė į ligoninę, visur padėjo, lydėjo iki reanimacijos.
Reanimacijoje priimamas sprendimas nedelsiant operuoti, esu sužavėtas komandiniu darbu. Tikriausiai daugelis įmonių pavydėtų tokio susiklausymo. Akimirksniu „išlukštena“ – nurengia, ruošia operacijai ir aš jau jaučiu, kaip ant operacinio stalo užmiegu.
Kaip ir sakė, ilsėjausi apie pusantros valandos, kai tuo metu medikai sunkiai dirbo su mano žaizda. Tik po to suvoki, kiek reikalų išvalyti žaizdą, sujungti perpjautą veną. Ir atrodo, kad visai neilgai aš čia „miegojau“. Prabundu reanimacijos palatoje, matau žmoną, gydytojus, sesutes, kurie sveikina mane su dar vienu gimtadieniu.
Medikams – gražūs žodžiai
Susimąstau, kiek aplinkui nuostabių žmonių, kurie mane gelbėjo. Tuo metu prieina greitosios ekipažas, kuris mane atvežė ir klausia, kaip aš laikausi? Tuomet iš nuostabos visai išsilaksto mieguistumas. Pasirodo, jie po kiek laiko į ligoninę atvežė dar vieną žmogų ir nepatingėjo užeiti į palatą.
Taip, negalvojant apie blogiausia, prabėga pirma para reanimacijoje. Po to dar savaitė skyriuje ir aš jau sveikstu namuose. Nestokojau priežiūros, rūpestingumo. Esu be galo laimingas, kad galiu vėl būti su šeima, džiaugtis gyvenimu.
Noriu nuoširdžiai padėkoti BPC pagalbai, Kelmės greitosios pagalbos ekipažui, Šiaulių reanimacijos kolektyvui, operacinės personalui, gydytojams, pirmojo chirurginio skyriaus sesutėms. Linkiu jums ryžto, ištvermės, sėkmės, sveikatos jūsų sunkiame darbe.
Na, o visiems Lietuvos žmonėms galiu pasakyti, kad gal kartais medikų nesuprantame, nes patys užsikeliame ego kartelę labai aukštai, už kurios nebelieka vietos nei medikams, nei gaisrininkams ar kitoms tarnyboms.
Sesutės atlyginimas apgailėtinas, ji pati perka sau rūbus darbui, o yra apdovanojama tokiais „padėkojimais‘‘ kaip: „Mane vėl kankinsit?“.
Kažkur esu girdėjęs frazę „elkimės patys taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi“.
Gal kam kils dvejonių, kad esu įtakingų tėvų sūnus. Ar esu aukštas pareigas einantis pareigūnas, o gal turiu daug pažįstamų medikų. Turiu tokius nuvilti – mano abu tėvai išėję Anapilin. Esu vairuotojas, vežiojantis siuntinius ir tiesiog mylintis aplinkinius žmones.
Gintautas, Šiauliai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
