Supažindino su sistema
Šis elementarus žingsnis buvo tikrai būtinas užtikrinant saugią vaikystę, bet žinoma jis liks tik formalumu, jeigu nebus platesnės vaikų apsaugos sistemos ir su ja susijusių institucijų reformos.
Vis dėlto, skaitant įvairius su šio įstatymo svarstymu bei priėmimu susijusius komentarus susidaro nuomonė, kad dalis Lietuvos gyventojų nemano, kad šis įstatymas yra svarbus ar netgi reikalingas.
Būdama eksperte šioje srityje (esu socialinio darbo mokslo daktarė, specializuojuosi vaikų smurto prevencijos srityje, bei turiu daugiau kaip 10 metų praktinio darbo stažą socialinėje politikoje bei moksliniuose tyrimuose) norėčiau pristatyti šiai visuomenės daliai faktus, kurie juos plačiau supažindins su vaikų smurto problema ir tikiuosi sukels abejonių dabartinei pozicijai.
Šie faktai yra moksliniai, paremti studijomis iš Vakarų, daugiausia JAV, kur didžioji dalis tyrimų šioje srityje ir yra atlikta. Rašydama vartoju plačią vaikų smurto sąvoką, kurią sudaro visos smurto formos (fizinė, emocinė ir seksualinė) bei nepriežiūra.
Faktai gali klaidinti
Vaikų smurto įvairios formos paliečia daug šeimų kiekvienais metais visame pasaulyje. Žinoma, statistika skiriasi ir kartais net labai dideliais mastais lyginamajame tarptautiniame kontekste, bet tą dažnai galima paaiškinti skirtingais duomenų surinkimo metodais bei sąvokų apibrėžimu, ne tik kas yra fizinis smurtas ar nepriežiura, bet netgi kaip skaičiuojame smurto atvejus: ar tik tuos, kuriuose pakako įrodomų duomenų, ar ir tuos, kuriuose liko didelis įtarimas dėl žalos vaikui, bet negalima buvo surinkti visų įrodymų.
Iš pirmo žvilgsnio statistika gali būti netgi klaidinanti šalių lyginamajame aspekte. Pavyzdžiui, šalis, turinti daug smurto atvejų, gali būti ta, kurioje gerai išvystytas ir visuomenei priimtimas pranešimas apie skriaudžiamą vaiką.
Kraštutiniu atveju imkime buvusią Sovietų Sąjungą: ar tikrai galima tikėti, kad prieš vaikus nebuvo smurtauta?
Žinant smurto rizikos faktorius, tai yra mažai tikėtina, ypač kai vaikų fizinė disciplina, vaiko gąsdinimas, keikimas ar vakarienės atėmimas buvo plačiai ir viešai publikuoti kaip geri metodai vaiką padaryti „tikru“ žmogumi.
Tačiau reikia pripažinti, kad tuo metu turėti protekciniai faktoriai (pvz. bazinis socialinis aprūpinimas, pakankamai aukštos kokybės mokyklinis išsilavinimas) aiškiai turėjo daug įtakos, kad šalyje priimtina tėvų disciplina nevirstų smurto epidemija.
Skaičiai – daug didesni
Manau, kad tai ir yra ką šiuo metu žmonės prisimena ir kodėl pateisina fizinę discipliną, kaip priimtiną vaikų auklėjimo metodą. Deja, Lietuvoje socialinė situacija yra per daug pasikeitusi nuo to laiko, kai augo tėvai ar seneliai.
Naujausia statistika teigia, kad pernai Lietuvoje buvo smurtaujama prieš 2000 vaikų. Paprastai oficiali statistika pateikia tiktai duokumentuotus įvykius, kurie yra registruoti vaikų teisių apsaugoje, policijoje ar ligoninėse.
Be to, šie įvykiai, tikriausiai, yra tik tie, kur netrūko įrodomųjų duomenų. Nors labai sunku tiksliai nustatyti, kiek vaikų iš tikrujų kenčia smurtą, remiantis savo darbo patirtimi ir kitų šalių duomenimis, galiu pasakyti, kad tikrasis skriaudžiamų vaikų skaičius yra daug didesnis.
Pavyzdžiui, JAV skirtumas tarp oficialiai užregistruotų smurto atvejų ir tikrovės yra penkis kartus didesnis. Reikia pridurti, kad tai šalis, kurioje vaikų smurto pranešimų sistema yra pakankamai gerai išvystyta, todėl galima spėti, kad šalyje, kuri dar neturi tokio lygio sistemos, šis skirtumas bus dar didesnis.
Žiauri tiesa yra ta, kad kiekviename Lietuvos kampelyje yra šimtai Matukų, kurie yra įvairiapusiškai skriaudžiami, apleisti ir mato vos ne kasdieninį smurtą.
Kai kas dar iki šiol mano, kad beržinė košė yra geras ir priimtimas metodas auklėti vaikus. Iš tikrųjų taip nėra. Moksliniai tyrimai, nagrinėjantys įvarius tėvų disciplinos metodus, jų tarpe ir tuos atvejus, kai fizinė disciplina perėjo į smurtą, nustatė, kad tai nėra efektyviausias būdas išmokyti vaikus elgesio taisyklių ar paklusti.
Dažniausiai fizinė disciplina telieka kaip greitas susitvarkymo su vaiku metodas, kuris būna be jokios pozityvios naudos vaikui, o žala gali tęstis iki pilnametystės ar dar ilgiau.
Kas kelia agresiją
Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie mušami, yra daugiau linkę susirgti psichinės sveikatos problemomis kaip depresija, nerimu, agresija, priklausomybe nuo svaigalų, savikontrolės neturėjimu, taip pat perduoti šį auklėjimo būdą į kitą kartą ar bendravime su bendraamžiais.
Beje, smurtą patyrusių vaikų tolimesnė raida yra kur kas niūresnė. Dažniausia ši žala pasireiškia ne iš karto. Pavyzdžiui, vienas tyrimas parodė, kad tie vaikai, kurie buvo mušami vienerių metų, turėjo padidintą riziką, kad bus mušami sulaukę 3-jų metų (rodantys, kad tėvai savo disciplinos nekeičia) ir tas sukėlė padidintą riziką agresyviam ir nesuvaldomam jų elgesiui.
Tuo tarpu 3-jų metų mušamiems vaikams padidėjo vidinių emocinių problemų ir nekontroliuojamo elgesio rizika. Kitas tyrimas parodė, kad vaikai, kurie buvo mušami nuo 3-5 metų, turėjo lėtesnį kalbos išsivystymą ir padidėjusį agresyvumą sulaukus devynerių.
Abejuose tyrimuose mušimas buvo įvardintas kaip plekšnojimas ranka.Tėvai, naudojantys fizinę discipliną kaip vienintelį disciplinos metodą, arba naudodantys ją būdami apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų ir turintys emocinių problemų bei ypatingą stygių savikontrolei, turi padidintą riziką tokios disciplinos perėjimui į smurtą.
Paskutiniai du minėti asocialūs rizikos veiksniai smurto riziką padidina dar daugiau. Tai ir yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl fizinė disciplina turi būti uždrausta.
Aišku, šalyje, kurioje beržinė košė buvo priimtina kasdienybė (juk visi taip užaugom, ar ne?), reikia keisti ir institucijų požiurį į tokį auklėjimo būdą, nes dėl dar daug kam priimtino nuolankumo fizinei disciplinai, gali būti nepastebėta, kas iš tikrųjų darosi namuose.
Manoma, kad specialistai, žinodami, kad šis auklėjimo metodas yra uždraustas, bus akylesni vaikų smurto pastebėjimui. Žinant, kad fizinė disciplina neatneša jokios naudos vaikui, tėvai turėtų rinktis efektyvesnius auklėjimo metodus.
Tačiau nereikėtų tapatinti fizinės bausmės uždraudimo kaip visiško vaiko nebaudimo. Vaikas turi būti baudžiamas pagal jo amžių atitinkamais metodais, nes taip jis yra mokomas socialiai priimtino elgesio ir įgūdžių, bet bausmė negali būti fizinė.
Pavyzdžiui, vaiko amžių atitinkami nubaudimo metodai, tokie kaip stovėjimas kampe, vieno vaiko pabuvimas kambaryje tiek minučių, kiek vaikui metų, privilegijų atėmimas ar žodinis paaiškinimas, kodėl taip daryti negalima bei įspėjimas, kad bus tolimesnės pasekmės (nesmurtinės), vaiką išmokys daugiau nei diržo bijojimas.
Alternatyvūs metodai taip pat vaiką mokys nuo mažumės, kad konfliktus reikia spręsti ne smurtu, o išsiaiškinant santykius, kad yra atitinkamos pasekmės už nepaklusnumą, ir kad norint pasiekti savo, reikia elgtis pagal priimtinas normas. Deja, šie metodai greitai neveiks, norėdami, kad jie tikrai turėtų poveikį, tėvai privalo nuosekliai juos taikyti ir išlaikyti savo žodį pasekmėms.
Smurto pasekmės
Trumpai aptariau pasėkmes fizinės disciplinos, kuri kartais gali peraugti į smurtą. O kokios yra smurto pasėkmės? Jau senokai žinome, kad smurtas prieš vaikus sukelia jiems negatyvių pasekmių tolimesnėje raidoje.
Šios pasekmės turi didelę įtaką psichinei bei fizinei sveikatai, socialinei raidai, mokymosi gebėjimams, protinėms galimybėms, polinkiui nusikalsti bei darbingumui. JAV mokslininkai paskaičiavo, kad išlaidos naujų smurto aukų gydymui ir išlaikymui kainuoja mažiausiai 80 milijonų dolerių kiekvienais metais, o per visą žmogaus gyvenimą sudaro milžiniškas sumas.
Gali kilti klausimas, kodėl smurtas, patirtas vaikystėje, turi tokias žalojančias ir ilgalaikes pasekmes? Ilgai buvo ieškoma šio atsakymo. Neseniai atlikti neurobiologiniai moksliniai tyrimai parodė, kad vaikų, patyrusių smurtą, pasikeičia smegenų struktūra ir funkcijos; taip pat pakinta autonominė nervų sistema, kortizolio kiekis, imiunitetas ir epigenetiniai žymekliai.
Tai vidinės sistemos, atsakingos už atmintį, dėmesį, streso bei uždegimų kontroliavimą. Vaikų smurtas yra laikomas “toksiniu” stresu, kuris atsiranda dėl nuolatinių vaikui nekontroliuojamų įvykių, kurie pamažu deaktyvina organizmo streso reguliavimą.
Jeigu šalia vaiko nėra suaugusio žmogaus, kuriuo vaikas galėtų pasitikėti ir kuris padėtų jam išgyventi skaudų įvykį, žala praktiškai yra neišvengiama. Pavyzdžiui, smurtą patyrę vaikai kur kas greičiau reaguoja į piktus stimulus, net jeigu jų išraiška yra silpna ar net iš viso neegzistuojanti.
Jiems taip pat yra sunkiau atskirti potencialiai bauginančias situacijas nuo neutralių, nes skausminga patirtis išmokė padidinto budrumo. Tai iš dalies paaiškina, kodėl smurtą patyrę žmonės turi padidintą riziką susirgti depresija, nerimo ligomis, linkti į savižudybes ar narkotikų vartojimą.
Ilgą laiką buvo galvota, kad fizinis smurtas daro kur kas didesnę žalą vaikui nei nepriežiūra. Visų nuostabai tyrimai parodė, kad apleistų ir neprižiūrėtų vaikų įvairios smegenų dalys yra kur kas mažesnės nei prižiurėtų vaikų ir netgi tų, kurie yra patyrę fizinį smurtą, todėl manoma, kad nepriežiūra yra ne mažiau žalinga nei kitos smurto rūšys.
Lietuvoje paplitęs smurtas
Kokios smurto rūšys yra labiausiai paplitę ir kokie rizikos faktoriai tai įtakoja? Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, labiausiai yra paplitęs fizinis smurtas, tačiau kitose šalyse, pavyzdžiui, JAV, vaiko nepriežiūros atvejų yra kur kas daugiau nei kitų smurto rūšių. Tai lemia ne tik tėvų elgesys, bet ir šalies vertybės ir socialinė politika.
Šalyse, tokiose kaip JAV, kurios praktiškai neturi minimalaus žmogaus gerovės užtikrinimo (nėra socialinio draudimo, pašalpas yra labai sunku gauti ir jos labai mažos, didelė socialinė atskirtis), vaiko nepriežiūros rizika yra kur kas aukštesnė.
Nors skriaudžiamų vaikų (ypač seksualinės prievartos) yra visuose socialiniuose sluoksniuose, vis dėlto skurdas yra didžiausias rizikos faktorius visoms smurto formoms, bet ypač nepriežiūrai.
Bet sutapatinti skurdą ir nepriežiūrą būtų klaida. Žinome, kad absoliuti dauguma skurde gyvenančių tėvų pasirūpins vaikais ir neturėtų būti baimės dėl vaikų atėmimo, jeigu šeima negali nupirkti drabužėlių ar maisto.
Tačiau jei tėvai nepasirūpina vaikais sąmoningai, patenkindami savo poreikius, bet ne vaikų ar palieka mažamečius vienus namuose ir nepasirūpina, kad jie lankytų mokyklą, tai jau yra vaikų apleistumas.
Pasitaiko situacijų, kai vaikų gyvenimo sąlygos yra nesaugios (nėra šilumos šaltą žiemą ar gyvenamo ploto struktūra yra nesaugi), kurios turėtų būti tiriamos vaikų teisių tarnybos.
Bet pastarosios situacijos traktavimas daugelyje atvejų turėtų labai skirtis nuo sąmoningos nepriežiūros.
Šiuo atveju šeimai būtų reikalinga materialinė pagalba, o socialiniai darbuotojai turėtų pasirūpinti, kad tokiai šeimai būtų surasta parama ir saugus būstas. Kiti trys dideli rizikos faktai yra tėvų, ypatingai motinos, psichinė sveikata, alkoholio bei narkotinių medžiagų vartojimas ir smurtas artimoje aplinkoje (kitiems asmenims nei vaikams, taip pat smurtas gyvūnams).
Tyrimai rodo, kad motinai sergant klinikine depresija ar turint biopolinį sutrikimą, ji negali tinkamai pasirūpinti vaiku. Šie rizikos veiksniai stipriai padidina riziką vaiko nepriežiūrai.
Jei yra nustatyta, kad narkotinės medžiagos yra vartojamos namuose, vaikams turėtų būti surasta saugi gyvenamoji vieta su kitais globėjais, nes gyvenimas su tėvais kelia ypatingai didelę riziką visoms smurto formoms.
Tėvai, siekdami susigrąžinti vaikus, privalėtų pereiti reabilitacinę programą ir atlikti tyrimus dėl narkotinių medžiagų vartojimo. Iš tikrųjų, JAV didžiausias procentas vaikų, atimtų iš tėvų, yra dėl negydomų psichinių problemų ir priklausomybių.
Problemos ledkalnis
Nors smurtas šeimoje (paprastai prieš vieną iš tėvų) ne visada gali virsti į smurtą prieš vaiką, tais atvejais, kai yra smurtaujama prieš vaiką, praktiškai galima atspėti, kad yra ir smurtaujama prieš kitus asmenis šeimoje.
Visai neseniai buvo įrodyta, kad smurto matymas, net kai prieš vaiką nėra smurtaujama, sukelia jam daug neigiamų pasekmių. Dėl to kai kurios šalys jau įteisino smurto matymą kaip vaiko nepriežiūros atvejį.
JAV, ši problema yra ypatingai paplitusi šeimose, kilusiose iš Centrinės ir Pietų Amerikos, kur vyrai dažnai kelia ranką prieš moterį kaip savo vyriškumo įteisinimą. Smurto šeimose atvejais nėra būtina išsiaiškinti ar vaikas buvo skriaudžiamas ar ne, o reikėtų iš karto reikalauti, kad smurtautojas išsikeltų iš gyvenamosios vietos, ir, nesmurtaujančiam tėvui nesutikus, vaikams turėtų būti ieškoma saugesnė vieta gyventi.
Reikia paminėti, kad daugelyje situacijų yra daugiau nei vienas rizikos faktorius. Kuo jų daugiau, tuo didesnė tikimybė, kad vaiko saugumas nebus užtrikrintas. Lietuvoje apie nepriežiūrą yra pakankamai mažai kalbama, nors puikiai žinome, kad daug vaikų gyvena namuose, kuriuose yra vos ne kasdieninis narkotikų ir alkoholio vartojimas, smurtas prieš kitus asmenis bei nesirūpinimas vaikų gerove, todėl turėtų būti užfiksuota žymiai daugiau nepriežiūros atvejų.
Reikėtų rimtai susimąstyti ar toks žalingas vaikams tėvų gyvenimo būdas yra priimtinas mūsų valstybei. Tokioms šeimoms reikėtų siūlyti reabilitacinę pagalbą, suteikiant saugią vietą vaikams, kuri neretai galėtų būti ir tėvų namuose, jeigu galima būtų užtikrinti vaikų saugumą, o tėvams atsisakius, vaikai turėtų būti perkelti į saugią gyvenamąją vietą.
Šeimos pirmasis patekimas į vaikų apsaugos sistemų akiratį yra kur kas ne pirmas atvejis kai vaikas yra skriaudžiamas. Dažnai prireikia, kad smurtas paaštrėtų, ar kad kas nors iš vaiko artimos aplinkos smurtą pastebėtų ir praneštų vaikų teisių tarnyboms.
Socialiniai darbuotojai problemas tokiose šeimose dažnai metaforiškai sulygina su ledkalniu: pirmajame pranešime vaikų apsaugos tarnybom dėl įtartiamo smurto ar netgi pirmuose susitikimuose su šeima dažniausiai matome tik vieną ar dvi problemas, paprastai tas, dėl kurių buvo atkreiptas tarnybų dėmesys, bet pradėjus dirbti su šeima ilgiau, supranti, kad šeima turi kur kas daugiau reikmių negu buvo galvojama iš karto.
Smurto formos šeimose, laikui bėgant, kinta ir nėra šeimų, kuriose būtų tik viena smurto forma. Jeigu šeima patenka pirmą kartą dėl vaiko nepriežiūros, kitą kartą gali patenkti dėl fizinio smurto ar kitų dalykų.
Tyrimai su ilgalaikėmis chroniškomis šeimomis (kurios nuolat patenka į vaikų teisių akiratį) rodo, kad nė viena smurto rūšis yra pastovi, jos kinta ir pasikeitus šeimos dinamikai ir vaikų amžiui. Kai motina gyvena viena, nusiskundimai dažnai būna dėl vaiko nepriežiūros (pajamos sumažėja, nėra kur palikti vaiko), o kai atsiranda sugyventinis, kai kurios nepriežiūros rūšys gali sumažėti, bet atsiranda seksualinis smurtas ar smurtas šeimoje.
Mažesni vaikai yra mušami ir neprižiūrimi, o didesni jau bėga iš namų ir įsivelia į agresines situacijas su tėvais ar bendraamžiais. Aišku tai yra apibendrimai iš plačios apimties kiekybinių tyrimų ir kiekvieno vaiko situacija yra savita, galinti neatitinti vidurkių.
Ką reikėtų daryti, kad vaikai būtų apsaugoti nuo pirmojo ir tolimesnio smurto ir žalingų pasekmių? Kaip reformuoti dabartinę sistemą, kad naujai priimtas įstatymas neliktų tik formalumu?
Platesnė visų sistemų, susijusių su vaikų teisėmis, reforma yra būtina. Vaikų apsaugos tarnybos skyriai turėtų būti centralizuoti su bendra visa parą dirbančia nemokama smurto pranešimų linija.
Visi pranešimai bei tolimesni sprendimai susiję su kiekvienu atveju turėtų būti registruojami duomenų bazėje ir šeimai persikėlus į kitą gyvenamą jurisdikciją, jų istorija su vaikų teisių tarnyboms, būtų žinoma naujiems socialiniams darbuotojams.
Gavus pranešimą apie galimą vaiko smurtą, linijos darbuotojai, naudodamiesi standartiniu klausimynu, turėtų nustatyti atitinkamą tolimesnį vaikų apsaugos skryriaus veiksmą ir laiko tarpą jam įvykdyti. Surinkus kiek galima daugiau informacijos telefonu, pranešimai turėtų būti rūšiuojami pagal grėsmę vaikui.
Dabartinėje sistemoje yra tik vieno pokrypio atsakymas į smurto pranešimus. Yra renkami įrodymai, kurie arba patvirtina, arba paneigia smurtą. Daugelis bylų yra greitai užbaigiamos, nes pritrūksta įrodančių duomenų.
Žinant, kad labai sunku yra surinkti reikiamus duomenis, kurie įrodytų, kad smurtas tikrai arba galimai (daugiau nei 50 proc.) įvyko, kai kuriose šalyse yra įteisintas kitas atsakas, nereikalauti policijos vizito ir įrodymų rinkimo tam, kad būtų suteikta pagalba nesmurtaujančiam tėvui bei vaikui.
Šis atsakas taikomas mokyklinio amžiaus vaikams, nepriežiūros ir lengvesnio fizinio smurto atvejais. Pagrindinis tikslas yra suteikti šeimai reikiamą pagalbą be smurtautojo registracijos (atvejis yra registruotas) į duomenų bazę.
Tuo tarpu įrodančių duomenų rinkimas turi būti atliktas atskirai su įtartinais asmenimis bei nukentėjusiais vaikais atskirtais nuo tėvų. Man labai sunku suvokti, kodėl Kėdainių atveju berniukas buvo apklaustas prie motinos ir kodėl vaiko versija iš auklėtojos lūpų nebuvo priimta kaip įrodymai.
Tai buvo labai didelė klaida, rodanti, kad su vaiko apsauga susijusioms institucijoms yra būtinas bendras visapusiškas apmokymas. Pasiūlytas psichologo buvimas vaiko apklausoje yra būtinas, neturint apmokytų kitų specialistų šiam darbui, bet reikėtų pagalvoti, ar galima būtų į universitetinę socialinio darbo programą pridėti klinikinę (terapeutinę) kryptį ir tuo būdu suteikti ne tik platesnį apmokymą vaikų teisių darbuotojams, bet ir suteikti šeimoms vientisumą ir pastovumą.
Juk pasitikėjimas darbuotoju neįvyksta iš karto, reikia investuoti daug laiko, kurio kartais pritrūksta, kad kažkam padėtume. Žmonės turėtų būti supažindinti su pranešimų linija ir raginami nelikti abejingais.
Beje, didžiausią vaidmenį šiuo atveju turi žmonės artimoje vaiko aplinkoje, ypač tie, kuriais vaikai gali pasitikėti. Mokytojai ir auklėtojai, šiuo atveju vaidina labai svarbų vaidmenį, ir jiems turėtų būti teikiama edukacinė informacija bent kartą per metus.
Norint sustabdyti smurtą prieš jam prasidedant, valstybė privalo pergalvoti savo prioritetus. Smurto atvejų tik daugės, jeigu nebus pakeltas bazinis pragyvenimo lygis, jeigu ir toliau tėvai gyvens nuolatinėje stresinėje būsenoje, galvodami, kaip padėti valgį ant stalo, jeigu ir toliau nebus sudaryta sąlygų, kaip išlaikyti gerus mokytojus Lietuvoje, leidžiant viduriniam išsilavinimo lygiui smukti, jeigu nebus sudominti gyvenimu nusivylę jaunuoliai, pradedantys kurti šeimas to neplanavus ir nepasiruošus, jeigu nebus suteikta kokybiška pagalba sergantiems psichinėmis ligomis ir priklausomybėmis, jeigu ir toliau žmonių sąmonėje smurtas liks įteisintas kai kuriems atvejams, jeigu ir toliau nebus tėvų nuoširdaus susidomėjimo pozityviu vaikų auklėjimu, jeigu šeimos vertybės bus paremtos materializmu ir jeigu mes visi ir toliau būsime abejingi vienas kitam. Lietuva, atsimink, kad sveiki vaikai yra didžiausias Tavo turtas ir Tau gręsia išnykimas, nesugebant jų apsaugoti. Todėl kviečiu visus gelbėti vaikučius dabar, šia minutę ir kiekvieną dieną.
Socialinio darbo mokslo daktarė Lina Šapokaitė Millett .
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
