Atėjus pavasariui mokyklos teritorija lyg atgijo: būriai mokinių išlekia į lauką pertraukų metu ir lauke dalyvauja kūno kultūros pamokose. Gerą mėnesį mokyklos stadionas šurmuliuote šurmuliuoja.
Įstrigo vaikinų elgesys
Gražu žiūrėti kaip jaunimas žaidžia futbolą, rungtyniauja estafetėse ar mėgaujasi kvadratu. Bet baisu stebėti jų bendravimą, kiekvieną dieną jis mane šiurpina. Eidama namo vis galvoju, kas yra atsitikę? Kodėl situacija tokia liūdna?
Šiandien stadione sportavęs jaunimas ypatingai „sužavėjo“ savo erudicija. Kūno kultūros pamoka buvo maždaug 7-8 klasės mokiniams. Mergaičių lauke nebuvo, o vaikinukai žaidė futbolą.
Azartas didelis, pergalės jausmas taip pat stiprus, todėl chebrytė bendravo garsiai ir nerinkdami žodžių. Liejosi keiksmažodžiai, kuriais apibūdinamos laisvo elgesio moterys, netradicinės orientacijos vyrai, žmonės, kurie serga tam tikromis sunkiomis protinėlis ligomis ir panašiai.
Kreiptis į savo klasioką tokiais epitetais būdinga buvo ne vienam mokiniui, bet praktiškai visiems. Sūnus vaikšto lėtai, todėl pro stadioną ne prabėgam, o pratipenam ir darome tai dažnai, todėl drąsiai galiu teigti, kad toks bendravimas ne reta išimtis, o norma.
Bijo dėl sūnaus
Perskaitėte ir pagalvojote, kad tikriausiai vaikštome viename baisiausių Vilniaus rajonų ir todėl toks ir mokinių kontingentas. Ne, gyvenate vadinamame prestižiniame Vilniaus rajone ir mokykla, kurios mokinius sutinkame, labai normali. Galvojate: „Matyt, vienas nusikeikė, tai jau tragedija tai supermamytei“.
Ne, ne vienas. Pasiklausius jų bendravimo būdo įdėmiau supranti, kad tai absoliuti norma. Kaip sakyti „labas“, „prašau“ ir „viso gero“. Tiesiog toks bendravimo būdas. Pati ne taip seniai, prieš dešimtmetį, buvau mokyklos suole ir nėra ko čia vaidinti šventuolės, nusikeikdavau ir aš, ir klasiokai.
Bet tikrai ne taip. Tai nebuvo tapę norma ar savaime suprantamu dalyku. Sakysite, tai neik pro tą stadioną, kodėl ten vaikštai, nejaugi tau patinka, kad tokius dalykus tavo vaikas girdi? Visada galime pakeisti maršrutą ir keliauti kitur, bet...
Dabar sūnų nuo tokių žodžių ir kalbų apsaugoti man nesudėtinga, bet kažkada ir jis bus tokio amžiaus galbūt ir jis žais tame pačiame stadione ir, neduokdie, kalbės ta pačia „turtinga“ kalba, kurią šiai dienai girdžiu iš mokinių lūpų.
Negalima užsimerkti
Paklausite, o kur buvo mokytojas? Kodėl jis nedrausmino paauglių? Taip, jo šalia nebuvo, galbūt atėjo vėliau. Galbūt ir sudrausmino. Galbūt prie jo ir mokiniai kitaip elgiasi. Bet tai nesprendžia problemos, tai tiesiog ją paslepia trumpam laikui.
Jeigu piktinatės, kodėl mokykla nieko nedaro, aš jums pasakysiu tiesiai šviesiai – gana savo atsakomybes nuleisti ant kitų, svetimų pečių. Jeigu jūsų namuose keiktis yra normalu, o jūs tikitės, kad jau kas kas, bet jūsų vaikas to tikrai nedaro ir nedarys, jūs esate mažų mažiausiai naivus žmogus.
Vaikai juk geriausias santykių, bendravimo, vertybių puoselėjimo atspindys šeimoje. Kita vertus, ką mokykla gali padaryti, jeigu tėvus į tėvų susirinkimus prisikviesti ne taip jau ir paprasta, o kad atvyktų patys, nekviesti, tiesiog pasiteirauti ir mokytojams užduotų paprastus, bet esminius klausimus: „Kaip sekasi atžalai? Kokie jų pastebėjimai?“ atrodo iš vis kaip iš kosmoso srities, nes juk visi baisiai užimti.
Kitas taip pat svarbus momentas – bendra šalies tendencija, požiūris į tam tikrus dalykus, šiuo atveju į bendravimą, keiksmažodžių vartojimą. Nuo Seimo narių iki paprastų žmonių, kuriuos rodo per socialinės dokumentikos laidas keiksmai juk ne reta išimtis, o tendencija. Norma. Tai ko norėti iš mūsų vaikų?
Taigi, savęs ir mūsų visų klausiu: „Kas atsitiko mūsų vaikams? Kas atsitiko mums?“
Laura.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
