Esame įpratę, kad pavasario nemato abiturientai ir dešimtų klasių moksleiviai (bei jų darbus taisantys mokytojai); dabar šis džiaugsmas atimtas ir iš jaunesnių klasių mokinukų.
Koks patikrų tikslas?
Kokia nauda mokiniams bei jų mokytojams? Patikrinti? Palyginti? Surūšiuoti?
Vieniems bet koks patikrinimas sukelia įtampą, kitiems, perpratusiems, kad standartizuoti testai nieko nelemia, tėra laiko gaišimas ir neprasmingas apkrovimas darbu ( taisoma juk po pamokų, tam tikra prasme, po darbo).
Jei mūsų švietimo sistema labiau pasitikėtų mokytoju, pakaktų metinio pažymio. Nepasitikėjimas, beje, neskatina dirbti geriau, kūrybiškiau.
Antra vertus, reikia pastebėti, kad standartizuotų testų užduotys (kalbėsiu apie lietuvių kalbos dalyką) labai skiriasi nuo mokymo programose iškeltų uždavinių. Kas imtųsi detaliau šitą neatitikimą analizuoti?
Tad mokome vieno, o tikriname visai ką kita. Mokymo programose dominuoja akademiškas mokymas (žodžio dalių, kalbos dalių, sakinio dalių nagrinėjimas, literatūros rūšių, žanrų, funkcinių stilių ir jų skirtumų „kalimas“), patikrų užduotys orientuotos į loginį mąstymą, praktinį pritaikymą.
Švietimo reforma – ne nuo to galo
Todėl išvada būtų tokia: tikrinti reikia tai, ko mokinius mokome, arba...mokyti tai, ko mokiniams reikės realiame gyvenime; daugelio mokytojų praktikų nuomone, mokymo(si) turinys turėtų būti pakeistas iš esmės. Švietimo reforma turėtų prasidėti ne nuo mokslo metų ilginimo, o nuo mokymosi turinio peržiūros ir jo kaitos.
Kita vertus, jei patikrų užduotys atitiks mokymo programas ir uždavinius, nebeliks prasmės jas organizuoti! Dabar gi patikros labiau primena „zuikių“, važiuojančių be bilieto, gaudymą!
Išradingesni mokytojai ir šiuo atveju bando ieškoti išeities: kuria pratybas, pratimus, panašius į pernykštės patikros užduotis. Procesas primena pogrindinės spaudos platinimą. Bet ar neturėtų tai būti daroma centralizuotai? Vadovėlio užduotyse reikėtų numatyti, ką mokinys turėtų mokėti ir gebėti atlikti praktiškai.
Kaip raštingų mokinių kraštą nuolat iškeliame Suomijos pavyzdį, tačiau jų patirtimi nesivadovaujame. Kodėl suomiai neorganizuoja nei patikrų, nei egzaminų? Kodėl pakanka mokytojo įvertinimo? Suomiai tuo parodo, kad pasitiki mokytoju. Suomijos mokytojas yra gerbiamas.
Ši pagarba nėra tik deklaracija. Mokytojas žino, ko turi išmokyti ir kaip tai padaryti, todėl nejaučia nuolatinio spaudimo, o mokiniai – nereikalingo streso. Mūsuose ne tik patikros, bet ir egzaminai vis dar primena loteriją.
„Pragerti“ vaikai
Daug ir su užsidegimu kalbame apie prastėjantį mokinių raštingumą (plačiąja prasme) pamiršdami skaudų faktą, kad daugėja ( bent jau mano, kaimiškojoje aplinkoje) mokinių su pritaikytomis ir individualizuotomis programomis.
Dauguma iš jų – „pragerti“ vaikai... Kaip bebūtų skaudu, turime pripažintį šį faktą: prasigėrusių tėvų vaikams mokytis sekasi sunkiau, juolab patirti gyvenimo sėkmę – daugeliu atvejų jie lieka visuomenės „užribiuose“ arba „paraštėje“.
Suprantamos priežastys, kodėl ir vaikai, ir jų tėvai kratosi pritaikytų programų: gėda būti „adaptuotam“, patyčios bendraamžių tarpe, negalės vairuoti mašinos, nes neturės teisių, niekas nepriims mokytis, neturės specialybės...
Adaptuota (arba pritaikyta, individualizuota) – tarsi įspaudas visam gyvenimui. Tarsi koks įdagas ant kaktos ir sieloje. Kaip jaučiasi mokiniai su specializuotomis programomis? Kaip jie laiko standartizuotus testus, kai iš anksto yra pasmerkti pralaimėjimui?
Be abejo, ir mokytojas nėra patenkintas, nes rezultatai bus lyginami, skelbiami, daromos atitinkamos išvados... Kas belieka tokiam mokiniui? Maištauti! Savotiškai. Daužant stotelių langus, keiksmais išbraižant suolus, pakišant draugui koją...
Kol kas tik tiek. Bet laimingi ir sėkmingi vaikai taip nesielgia. Gal todėl mūsuose tiek daug daužoma, laužoma, braižoma?
Pritaikytos programos nėra jokia panacėja, jei nėra strategijos, ką toliau daryti, kaip tokį mokinį individualiai mokyti, kaip jam padėti, kai klasėje sėdi per 30 mokinių, o padėjėjos neskiriama dėl lėšų taupymo.
Antra vertus, jokiuose vadovėliuose nerasite užduočių, skirtų pagal atskiras programas besimokančiam vaikui. Mokytojas tokias užduotis turi susikurti pats arba leisti mokiniui nurašyti tekstą nuo knygos ir „užsimerkęs“, dėl visų ramybės, parašyti teigiamą įvertinimą.
Tokiu būdu mokinys, turintis programą, „velkamas“ iš klasės į klasę. Tik tada ko vertas jo išsilavinimas? Bus baigęs 10 klasių. Dešimt metų sėdėjęs mokyklos suole, bet šitai neužtikrina jo ateities. Neturėdamas specialybės ir jokių darbinių įgūdžių, jis pasmerktas bedarbio pašalpai... Tokia tatai jo „sėkmės“ istorija.
Nepritaps niekur
Per tiek dykaduoniavimo metų bus atpratęs ką nors veikti, juk pažymiai jam rašomi už sėdėjimą. Kodėl tokie mokiniai negalėtų būti priimami į profesines mokyklas po 8 klasių? Jų išprusimo lygis tikrai nenukentėtų. Amato mokėjimas ne tik visavertišką gyvenimą garantuoja, jis dar suteikia ir mėgstamo darbo džiaugsmą.
Tiek daug kalbama apie sėkmės istorijas, bet taip maža tedarome, kad jos turėtų realų pagrindą įvykti. Švietimo programos pareiga padėti ir tokiems vaikams realizuoti save.
Neseniai skaičiau straipsnį apie motiną, kuri kratosi savo vaikų. Autorė rašo apie talentingus jaunus žmones, kurie, grįžę į Lietuvą iš užsienio, negali gauti tinkamo darbo. Motina Tėvynė kratosi savo vaikų skatindama juos emigruoti vėl.
Susimąsčiau apie tuos, kurie neturi jokios specialybės. Jie sėkmės istorijos nesusikurs jokioje valstybėje. Nes jie - visuomenės užribyje, paraštėje. Apie juos nekalbama, kol neatsitinka nepataisomos nelaimės. Kol neįvyksta tragedijos, dienai kitai sudrebinančios ramų ir sotų mūsų klerkų gyvenimą. Iki kitos nelaimės. Arba numetant lyg išmaldą tą neužsidirbtą pinigėlį, nelyginant teigiamą pažymį mokyklos suole. Še, turėkit ir eikit šalin nuo mūsų galvos. Tuo tarpu mes parašysim gražų rašinį apie prailgintus mokslo metus – visų problemų raktą...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
