Ar sukūrėte visas demotyvacijas apie jo dainavimą ir suskrebenote pakankamai frazių „nupjaukit man ausis“?
Turiu iš anksto pasakyti, kad šis tekstas nėra skirtas žmonėms, kurie kritikavo jį už tariamo projekto „Nebūk naivus kelyje“ veiklą jo net neįregistravus, už savanorių apgaudinėjimą suteikiant jiems pareigas neegizstuojančioje organizacijoje, už savo telefono numerio paskelbimą kaip psichologinės pagalbos kontaktus, už galimą priekabiavimą prie vienos organizacijos savanorės, už klastojamus dokumentus (Mažeikių autobusų parke suteikti žmogui suklastotą marketingo specialisto pažymėjimą nėra kieta).
Suviliojo kilnus tikslas
Tačiau tą stebuklingą vakarą, kai Mindaugas Jonušas susitiko su Sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga, to niekas nežinojo – prisipažinsiu, ir aš nemaniau, kad situacija tokia rimta bei į daug ką pažiūrėjau pro pirštus.
Tačiau lietuvių liaudis buvo negailestinga ir degė viskas, kas degė – Minedas šioks, Minedas anoks, sugadinęs reputaciją, turėtų užsikasti po žeme ir apsimesti negyvu.
Ar gali būti, kad pinigų ir trumpalaikių skandalų vedami žmonės sumąstė išsirinkti dainuoti nemokantį tūlą lietuvį ir jį pastatyti ant bačkos? Aš nuoširdžiai nežinau.
Iki šiol mano galvoje šmėžuoja prisiminimas iš dienos, kai žingsniavau su M.Jonušu Klaipėdos skulptūrų parke, o prie vieno paminklo alų gėrę marozai išvadino jį žodžiais, girdėtais komentaruose ir tą skandalingą savaitę, kai niekam nerūpėjo tikroji susitikimo su A.Veryga skandalo esmė.
Tikslas, jog jaunimas nekeliautų pakeleivingais automobiliais, man pasirodė kilnus. Aš atėjau į tą projektą 2015-tais metai vedamas idėjos, tikėjimo ir man visiškai nebuvo svarbu, jog to projekto vadovas – visų keikiamas Lietuvos žmogus, prie kurio esi gręžiamas žvilgsnių.
Minedą nuteisusi Lietuva
Aš pamenu jūros šventę Klaipėdoje. Daug alkoholio, daug neblaivių, pezalais apie mergas ir laikrodžius apsidrabsčiusių alfa patinų, kuriems norisi pasirodyti.
„Ė, davai, duok man ranką!“ – ėmė sklaidytis prie M.Jonušo prisiartinęs kažkoks odine striuke apsimuturiavęs bernas.
Prie to berno priėjusi pana atkalbėjo savo vyrioką nuo šio išpuolio. Štai tokia Minedą dėl jo visuomeninės veiklos užpuolusi Lietuva mano, tuometinio 16-mečio akyse – paviršutiniška, teisianti, puolanti ir vaidinanti gražų, stiprų patiną, įveikiantį silpnesnį, kitokį, visų atstumtą ir iškeiktą.
Naivūs teisuoliai, galite mane priversti nusidainuoti, bet jūs negalite manęs pastatyti šalia savęs. Aš niekada nebūsiu tas žele susitepęs odinės striukės gerbėjas, išsišiepęs savo dantimis prieš žmogų, apie kurį žinai tik iš TV ekrano.
Dokumentai kėlė įtarimų
Skandalas, įsiliepsnojęs po M.Jonušo ir A.Verygos susitikimo, atvėrė man akis. Bet ne dėl projekto (reikėtų sakyti judėjimo, nes, pasirodo, projektas, į kurį aš įsijungiau ir norėjau tikėti, kad dirbu pagal visus galiojančius dokumentus, išties juridiškai neegzistavo), o dėl vienos iš savanorės pareikštų kaltinimų priekabiavimu, į kuriuos dieną po vizito ministerijoje, kai paskambinau ir jau kaip žurnalistas apie tai pasiteiravau, jis taip ir negalėjo aiškiai pasakyti: „Ne, nepriekabiavau“.
Pirmasis mano ir M.Jonušo susitikimas Klaipėdoje įvyko dar pasibaigiant mokslo metams prieš 2015-ųjų vasarą. Susiradau projektą ir paskambinau jam, o šis pasikvietė mane į sutartą vietą.
Atvykau, pasirašėme sutartį, sutarėme, kad aš užimsiu viešųjų ryšių atstovo poziciją – mano darbas toks: administruoti „Facebook“ puslapius, rengti publikacijas apie projektą ir siųsti jas žiniasklaidos priemonėms. Veikla man patiko.
Bet vienas dalykas kėlė nerimą – dokumentai. Šiek tiek stebino, jog šis projektas neturi savo įstatų. Apie jo egzistavimą prirašyta krūva publikacijų, M.Jonušas keliauja pas vietos valdžios atstovus, šie jį su mielu noru priima, net pasirašo sutartis, bet duomenų apie projektą juos skelbiančiuose registrų tinklapiuose nematyti.
Pamenu, kartą Vilniuje organizavome renginį. Norint gauti jam leidimą, reikia užpildyti prašymo formą ir siųsti į savivaldybę. Šis darbas tą dieną teko man. Reikėjo nurodyti juridinio asmens kodą. O kodo tai nėra! Skambinu Mindaugui. Šis paprašo palaukti, tariasi su savivaldybe. Perskambina. Ir liepia į tą prašymą įrašyti jo asmens kodą.
Perklausiu: „Tai gal ir įstaigos pavadinime nurodyti tavo vardą bei pavardę“. Ne, liepė įrašyti projekto pavadinimą. Koks buvo tolimesnis to renginio likimas, aš nežinau.
Man kilnojosi antakiai – tikrai stebėjausi šita biurokratine painiava. Bet aš atsakingas ne už dokumentus, o už viešuosius ryšius. Palikau viską spręsti kitiems ir nekišau ten nosies.
Savanorystė nuplaukė
Remiantis išties negaliojančia, bet projekto viduje galiojančia savanoriško darbo sutartimi, čia „pratarnavau“ nuo 2015-ųjų metų gegužės 15-os iki rugsėjo 21-os.
Aš netekau galimybės į savo CV įsirašyti, kad užsiėmiau savanoriška veikla. Nebūsiu Minedas ir nesiremsiu suklastotais dokumentais darbdavių akyse, bet save raminu tuo, jog gavau neįkainojamos patirties – praplėčiau pažinčių tinklą.
Aš nesiruošiau kenkti Mindaugui, besiruošusiam tuos dokumentus imti tvarkyti (taip, jis man tą žadėjo, o aš tuo šventai tikėjau), visuomenės akyse ir taip tapusiam pajuokos objektu.
Projektas tikrai reikalingas. Jei ne visuomenei, tai jam pačiam. Tegul ramiai sau tvarkosi, galvojau.
Skandalo diena
Ir štai – šių metų pavasaris. Atnaujinome su Minedu dialogą – susitikau jį viename renginyje, apsikeitėme telefonų numeriais. Kartais jis man paskambindavo, pasikalbėdavome.
Skambino ir tą skandalingą dieną iškart po susitikimo su A.Veryga. Papasakojo savo pirmuosius įspūdžius. Praėjo kelios valandos ir jau stebėjau, kaip apie tą vizitą ministerijoje skamba ne tik visa žiniasklaida, bet ir socialiniai tinklai: Andrius Tapinas parašė įrašą, štai ir Gabrielius Landsbergis prisijungė, štai ir Ritos Miliūtės komentaras.
O štai, pavyzdžiui, Andrius Tapinas išreiškė savo nuomonę apie tai, kad Minedas + Ministerija = gėda ministrui. Aha, juk čia ir visa esmė! Tiesiog blogai atrodo, kai pasmerktas Minedas ateina pasikalbėti su ministru.
Suprantu, kad projektas nevykęs, su netvarkos prieskoniais, apgaule, bet (ei!) žmonės, kai rašėte tuos komentarus, jūs to nežinojote.
Skandalo esmė iškilo tik žurnalistams pradėjus domėtis „Nebūk naivus kelyje“ užkulisiais. Štai čia jau reikėjo rėkti visa gerkle ir šaukti: „Lietuva kur eini, pasauli, aš tave palieku“.
Užblokavo feisbuke
Diena po prasidėjusio skandalo. Aš susiplanavęs interviu su M.Jonušu (tarėmės jau prieš gerą savaitę, kai viskas dar buvo tylu ir ramu). Deja, šis pašnekovas ryte nebenorėjo kalbėtis (matyt, jau buvo spėjęs kaip reikiant susigadinti nuotaiką), bet žinute aš jį įkalbėjau.
Elgiausi įnirtingai. Man buvo smalsu, ar tokia Algimantė Ambrulaitytė, mergina, prisijungusi prie projekto tuo pačiu metu kaip ir aš, išties patyrė priekabiavimą ir sako tiesą (būtent tą rytą ji paskelbė feisbuke įrašą apie savo patirtį, projektą).
Todėl paskambinęs greitai priėjau prie šios temos. Po viso to, ką aš padariau dėl projekto, praleidęs tiek valandų prie įvairių pranešimų, ne kartą važiavęs kone į kitą Lietuvos galą vien tam, kad galėčiau prisidėti prie darbų, aš nesulaukiu iš Minedo atsakymo: „Ne, aš nepriekabiavau“.
Žmogus, kurį aš mėginau drąsinti ir palaikyti, kai nusiteikę ir keikia visi, pasirodė neesąs toks jau ir šventas. Niekada nepamiršiu jo frazės: „Žinot gerbiamas žurnaliste, nemanau, kad aš turiu komentuoti savo asmeninį gyvenimą“.
O štai toks buvo mūsų pokalbis:
„Feisbuke plinta Algimantės „postas“. Ji sako, kad prie jos priekabiavai“, – gegužės 6 d. pasiteiravau M.Jonušo.
„Aš tą „postą“ mačiau, bet dėl jo yra svarstoma kreiptis į teisėsaugą“, – atsakė jis.
„Ar tai yra šmeižtas?“ – pasitikslinau.
„Jei bus priimtas sprendimas, kad reikia kreiptis į teisėsaugą, tai bus tada ir atsakyta (...) Aš siūlau merginai, kuri įsiliejo į žmonių ratą, kurie nežino, o kalba, susivokti realybėje“, – atsako M.Jonūšas.
„Žinot gerbiamas žurnaliste, nemanau, kad aš turiu komentuoti savo asmeninį gyvenimą. Aš tik paklausiau. Tiesiog ji tuo metu man buvo draugė, kuria aš pasitikėjau. Man labai gaila ir liūdna, kad šių laikų visuomenėje draugystės suvokimas nėra prioritetas. Aš taip pat daug ką galėčiau imti ir pasakoti. Bet tai, kas yra draugiškumas, man vertybė. Kita vertus, kiekvienas mes pasirenkame savo moralės ribas. Tai kas jų nepaiso?“ – tąkart retoriškai klausė M.Jonušas. Dabar su juo susisiekti dėl komentaro nepavyko.
Kad jis žinotų, kaip stipriai aš nusivyliau. Žmogus, kurį norėjau ginti, parodyti visuomenei jos veidrodį, pasirodo, buvo vertas kur kas gilesnės kritikos. Pasijaučiau apgautas. Įžeistas. Ačiū dievui, aš pagaliau supratau, kas įvyko. Būčiau pradėjęs ginti tą, kuris galimai priekabiavo. Brrrr... Vienas skandalas, o visi lyg ant delno.
Algimantė pagaliau prabilo ir atvėrė man akis. Ši mergina – gyvas pavyzdys mums visiems, kaip reikia kalbėti apie problemas. Jei ne ji, iki šiol manyčiau, jog Mindaugas – galbūt net iš esmės geras žmogus, padaręs klaidų, bet mėginantis atsitiesti.
Supratau, kodėl Minedas per Jūros šventę tik vos išvengė kumščių iš žele prasmirdusio žvėries su odine striuke. A.Tapinas ir daug kitų intelektualų tik truputį baksteli į Minedą savo kritika, nelabai pagrįsta, bet jiems nuskilo, nes kritikuoti vėliau išties atsirado už ką.
O va, tokie marozai Jūros šventėse veikia savaip – nesišaipo, o siūlo iškart į galvą. Nemanau, kad ir šie pasiūlymai yra pagrįsti. Kuo iš esmės skiriasi šių dviejų „kritikų“ rūšys? Mąstymu – ne kaži kuo. Išraiškos forma – vieni humaniškesni ir gali sudaužyti neprilietę nė piršto, o kiti – atsilupę besitaškančio kraujo mėgėjai, vieną dieną pakratysiantys kojas gavę plytą į galvą nuo to, kas nepaspaudė rankos ir įsižeidė už „duosiu į galvą“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
