Kad visi taškai sudėti, įvairiausių santykių peripetijos išaiškintos, melodraminio detektyvo herojai užsiėmę savo darbais ir žiniasklaida ieško naujų, įdomių personažų. Bet, pasirodo, klydau.
Pagrindinė „serialo“ veikėja, norėdama priminti, jog ji vis dar gyva, yra emocionaliai stipri, moraliai tvirta ir nebijo nei vidinių, nei išorinių priešų, ėmė ir suraitė knygą.
Tik autorė vieno dalyko neapskaičiavo. Skaitytojui nebeįdomūs jaunos gražuolės pagraudenimai. Jam neįdomus ir akmenėlių rankiotojos krepšelio turinys.
Skaitytojui reikia spalvotų pasakojimų, prisodrintų erotikos, kančių, bemiegių naktų apmąstymuose, klaidų pripažinimo ir kaltės išpirkimo.
Galiausiai, jei ji būtų papasakojus ne tik apie tuos smulkius akmenėlius, bet ir su kokia meile bei pasitikėjimu tempė pažaliavusį Lietuvos Puntuką ant savo gležnų pečių, gal ir būtų sulaukusi palaikymo, o ir nauji keliai „Laimės žiburio“ link atsivertų.
Bet tai neįvyko. Ir kuklumas šį kartą moters nepapuošė.
Gavosi priešingai, kuo daugiau „išpažinčių“ buvo, tuo daugiau bjaurių papuošalų ant šios moters kaklo Lietuvos žmonės prikabino.
Man labai patinka pasaka apie auksinę žuvelę. Šiais laikais, kai norima visko daug ir greitai, kai jauni žmonės, eidami į politiką arba verslą nesugeba apskaičiuoti savo jėgų, taip ir norisi sušukti: „Žmogau, būti laisva bajore ne taip ir blogai. Jei staiga sumąstysi, kad tavo vieta tik visų vandenų valdovu būti, gali netikėtai ir vėl atsidurti prie suskilusios geldos“.
Prancūzų rašytojas Franois de La Rochefoucauld yra pasakęs: „Jei didieji protai sugeba nedaugeliu žodžių daug ką pasakyti, tai smulkieji protai priešingai – daug kalba ir nieko nepasako“.
Šią mintį kiekvienas gali suprasti ir interpretuoti kaip nori. Ir visus įvykius, susijusius su žaviąja šviesiaplauke pastaruoju metu, taip pat.
O aš lauksiu istorijos tęsinio. Juk ambicingos moterys pusiaukelėje nesustoja, ar ne?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
