Priėjimai prie ežerų užtverti ir tik už užmokestį galima pasimaudyti ir pasideginti, niekam nėra naujiena. Tikrai negaila tų kelių eurų sumokėti už galimybę pasimaudyti „valstybiniame ežere“.
Pakrantės neprieinamos
Bet ir tai ne visada tą galima padaryti. Tik labai paieškojus dar galima atrasti kažką panašaus į viešą pliažą, kur be baimės gali džiaugtis ežeru.
Sekančią dieną buvo nuspręsta prisiminti Varėnos rajone esantį Burokaraisčio ežerą, kurio smaragdinės spalvos vanduo tiesiog užburia. Ir prasidėjo linksmybės. Įveikę apie 50 kilometrų atstumą iki suplanuoto tikslo ir pasiekę ežerą, valandą laiko ieškojome, kur būtų galima 3–4 valandoms pasilepinti saule ir ežeru. Kur besustotum, visur atsitrenki į užrašą „privati valda“ ir išlėkę iš savo namų, namelių „ežero savininkai“ rėkia ir veja.
Siūlymas susimokėti, kad leistų pasimaudyti, – neišgirstas. Visi labai apsiskaitę ir išmokę mintinai teisės aktų nuostatas, kad tik būtų galima praeiti pakrante, bet pasideginti ir pasimaudyti – griežtas ne.
Nebeliko pakrančių
Arba siūlymas eiti į nendres ir maudytis ten, bet tik ne jo sutvarkytoje pakrantėje. Iš kur žinoti, kad po metų ir iš to nendryno nebūsi irgi išvarytas, nes jis jau bus irgi sutvarkytas? Iš kur paprastam žmogui žinoti mintinai teisės aktus, susijusius būtent su vandens telkiniais ir jų naudojimusi?
„Negi norint nusimaudyti bet kokiame Lietuvos ežere, reikia įsigyti ten sklypą“, – juokavome ieškodami prieinamo kranto.
Kodėl mūsų valdininkai užsimerkę jau daugelį metų į šią problemą? Nuo kada Lietuvos ežerai yra privatizuoti ir žmonės vaikomi nuo pakrančių? Negi visos, šiuo atveju, Burokaraisčio ežero pakrantės yra privačios ir nė vienos pakrantės nėra valstybinės?
Vaiko kaip vagis
Jeigu dar tokių yra likę, kodėl Varėnos savivaldybė negali sutvarkyti ir padaryti laisvai pasiekiamos pakrantės visiems, kas nori pasimėgauti ežeru? Tikrai tokių pavyzdžių galima atrasti, kai savivaldybės pasinaudojusios parama, sutvarko viešas pakrantes, kad žmonės galėtu pasinaudoti Lietuvos gamtos ištekliais.
Kas keisčiausia, kad net vietiniai Burokaraisčio gyventojai, kurie neturi „privačios pakrantės“, norėdami pasimaudyti taip pat kaip kokie „vagys“ ieško vietos, kur tai galėtų padaryti. Bet užklupti irgi išvaikomi. Ir tai vadinasi „atostogaukite Lietuvoje“?
Aišku, radome atokią pakrantę su užrašu „privati valda“, rizikavome ir sustojome. Tik kiekvienas atvažiuojantis automobilis kėlė siaubą, kad „gal jau dabar mus išvys“, bet, laimei, to nenutiko. Labai gaila, kad daugiau jau neteks nusimaudyti šiame nuostabiame ežere, nes laiko ir kantrybės nesinori švaistyti, kad atrasi laisvą krantą.
Po šio pasivažinėjimo supratome, kad tokių ir nėra. Štai, kokia graži ta mūsų Lietuva, su savo ežerais, į kuriuos per žmonių godumą jau negalime patekti. O juk gamta visų namai ir mes joje esame tik svečiai, bet ne šeimininkai. Juk ežeru į dangų nenuplauksi...
***
Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio skyriaus vyr. specialistas Eduardas Vaitkevičius primena, kad nuo šių metų gegužės 1 dienos įsigaliojo naujos Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio „Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos ir veiklos jose reglamentavimas“ nuostatos.
„Jos iš esmės išplėtė ir sukonkretino iki tol buvusį leistinų ar draudžiamų veiksmų reglamentavimą, apimantį ne tik Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 – 7 dalių nuostatas dėl vandens telkinių pakrančių žemės dirbimo, tręšimo, įvairių statinių statybų, įrenginių ir privažiavimų įrengimo, kt., bet ir naujas nuostatas (20 straipsnio 8 – 11 dalys), skirtas užtvėrimams pakrantėse reglamentuoti, asmenų teisei naudotis vandens telkinių pakrantėmis ir pakrančių lankytojų pareigoms užtikrinti, nedraudžiant asmenims praeiti pakrante 5 metrų atstumu nuo vandens kranto linijos ir pan.
Pavyzdžiui, Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 10 dalis nustato, kad „Asmenų teisė naudoti vandens telkinio pakrantės apsaugos juostą apsistoti yra neatskiriama nuo pareigos užtikrinti, kad apsistojimo vietoje aplinka nebūtų teršiama atliekomis ir kad čia esančios atliekos būtų surinktos ir išvežtos (išneštos).
Apsistojimu pakrantėje laikomas asmenų buvimas vienoje vietoje ilgesnį laiką negu reikia pereiti pakrantės apsaugos juostą. Jeigu pasirinktoje apsistoti vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos dalyje yra nurodyta informacija (pastatytas Vyriausybės įgaliotos institucijos rekomenduojamos formos informacinis ženklas) apie tai, kad žemės sklypas yra privati nuosavybė, savarankiškai pakrantės apsaugos juostoje apsistosiantys asmenys be žemės savininko sutikimo gali apsistoti tik šviesiu paros metu (ne anksčiau kaip pusantros valandos iki saulės patekėjimo ir ne vėliau kaip pusantros valandos saulei nusileidus) šio straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoje pakrantės apsaugos juostos dalyje“.
Visus šio teisės akto pakeitimus rasite atitinkamuose tinklapiuose internete. Žemės įstatymo 21 straipsnio 10 punktas nustato, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus.
To paties įstatymo 23 straipsnio „Žemės servitutai“ 1 dalis nustato, kad „Administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu“, o to paties straipsnio 4 dalis nustato, kad „Sprendimas nustatyti servitutą gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
