Daugiau nei dešimtmetį dirbu mokytoja ir daugiau nebegaliu tylėti.
Ne, nemanykit, tikrai nepradėsiu tradiciškai skųstis ir graudžiai virkauti, kokie baisūs ir nesutramdomi šiais laikais mokiniai. Tie, kuriems dėstau, man patinka (spėju, retas reiškinys).
Ne, aš nedirbu licėjuje su pačiais gabiausiais, geriausiais ir pažangiausiais. Dirbu paprastoje provincijos mokykloje, tad kontingentas pats įvairiausias – nuo ryškių šviesuliukų iki specialiųjų poreikių turinčių vaikų.
Paminėsiu tik tai, kad mūsų mokyklą daugiau nei metus krečia patriotiškumo ugdymo vajus. Žiemą labai gražiai atšventėm Vasario 16–ąją. Pavasarį pakiliai paminėjom Kovo 11-ąją.
Suorganizavom įvairių akcijų atrakcijų. Vienos buvo priimtos su džiaugsmu, kitos ne taip linksmai... Fotografijose ir viešuose renginiuose viskas atrodė gražu: daugybė besišypsančių jaunų veidų, pakilios kalbos, gražios idėjos, meilė Lietuvai liejasi per kraštus...
Bet svarbiausia tai, kad privalėjome apie meilę tėvynei ir patriotiškumą su mokiniais kalbėtis per pamokas, kiek galima dažniau integruoti šias svarbias temas ir koreliuoti jas su dėstomu dalyku.
Aktuali pamokos tema
Prieš rugsėjo pirmąją direktorė dar kartą priminė, kad pokalbis apie meilę tėvynei būtų pati tinkamiausia pirmosios pamokos tema.
Atsidusau tai išgirdusi. Sunkiai atsidusau. Iš patirties žinau, kad pokalbis nebus lengvas ir pakilus. Esu ne kartą kalbėjusi su auklėtiniais panašiomis temomis.
Jau pernai pastebėjau – vos lieki su vaikais vienas, vos tik pasitaiko su emigracija, demografinėmis problemomis ar patriotiškumu susijusi tema, vos tik pasiekiama ta riba, kai vaikai pradeda nuoširdžiai dėstyti mintis (ne taip kaip yra išmokyti) ir pradedam diskusiją, išgirstu anaiptol ne optimistiškus dalykus.
Taip, jie myli savo gimtąją šalį. Jiems patinka čia gyvenantys žmonės, graži gamta... bet jei tik pasitaikytų proga, spruktų iš čia neatsigręždami.
Mokytojos eksperimentas
Pirmąją rugsėjo savaitę nusprendžiau sužinoti tikrąjį nelaimės mastą, todėl padariau nedidelį, bet gąsdinantį eksperimentą – kiekvienos klasės mokinių paprašiau: „O dabar pakelkit rankas, kas užaugę ir baigę mokyklą galvojate išvažiuoti, dirbti ir gyventi užsienyje.“
Penktokų klasėje, maniau, pakils viena, daugiausiai pora rankyčių, ir nustebau pamačiusi, kaip pamažu pakyla kone visų klasės vaikų rankos. Ir taip kiekvieną kartą paprašius.
Visose klasėse, kuriose dėstau, bet kurios amžiaus grupės mokiniai vienas po kito kėlė rankas. Pabandžiau išsiklausinėti, kodėl jie taip mano. Gal tiesiog bandos jausmas paskatino vaikus taip reaguoti? Vienas užsimanė pakelti ranką, nes išties galvoja išvažiuoti, kiti iš paskos.
Pasipylė atsakymų lietus, pateiksiu dažniausiai girdėtus:
Po tos dienos jaučiausi nekaip, grįžusi į namus net apsiašarojau. Buvo skaudu. Šitokio pesimizmo iš vaikų tikrai nesitikėjau. Bet baisiausia net ne tos mano išgirstos mokinių mintys. Ko gero, vaikai tiesiog ištransliavo tai, ką kiekvieną dieną girdi namuose. Ką girdi iš tėvų, draugų, pažįstamų, artimų ir tolimų giminaičių.
Baisiausia kitkas – visi šitie vaikai, tegul ir piktai ir aštriai pasisakę, myli Lietuvą. Myli tikrai ir nuoširdžiai. Jei tik matytų galimybę įsikabinti, susikurti orų gyvenimą, jei tik dažniau girdėtų apie tai iš artimųjų, nesvajotų apie svečius kraštus.
Gaila, kad vaikai myli Lietuvą, bet įvardija kaip šalį, kurioje neįmanoma gyventi. Ar taip turėtų būti?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
