Pasklidus įvairioms interpretacijoms dėl medicinos darbuotojų atlyginimų ir ne tik, tauta kartu su jos išrinktaisiais ieško būdų, kaip nieko nekeičiant gauti daugiau – ar ir vėl apsiribosime vien pasispjaudymais?
Manyčiau, kad rūpinantis pacientu turėtumėm pasirūpinti medicinos darbuotojais, jų darbo sąlygomis ir pagalba jam turi būti teikiama ne vien antikorupcijos srityje.
Kalbant apie pastarąją, labai jau stengiamasi atsidėkojimą paversti korupcija, vietoj to, kad tai išsprendus civilizuotai ir atsidėkojimą pertvarkant į oficialų pajamų šaltinį, nuo kurio mokami mokesčiai valstybei.
Čia sektinu pavyzdžiu galėtų būti kad ir ta pati privati medicina, kuri naudojasi tiek privačiomis, tiek ligonių kasos lėšomis. Situacijos sprendinys reikalauja paprasčiausios logikos, bet užtat kiek dabar peno populistams.
Dusinimu nieko nelaimėsi
Klaidinga yra manyti, kad kažką dusinant, kitam nuo to bus geriau (net sapnininke aiškinama: jei naktį prabundate nuo jausmo, kad esate smaugiamas, tai dažniausiai reiškia, kad kažkas su jumis pasielgė neteisingai), gydytojas nori būti gydytoju ir kaip ir kiekvienas iš mūsų dirbti savo darbą, o nesivelti į įvairias intrigas. Ar ne nuo to ir priklauso paciento gerovė? Nors esama ir tokio teiginio: „Šiame pasaulyje tu nebūsi įvertintas, turėsi tiek, kiek išsikovosi.“ Tad dirbsime ar kovosime?
Turiu pasikartoti ir pacituoti jau prieš porą metų išsakytas savo mintis, nors per tą laiko tarpą niekas ir nepasikeitė, tik atsirado dar daugiau pompastikos, pažadų ir subtilaus melo. Manau, kad nieko kito ir neturėtumėme tikėtis. Tokios jau tos mūsų partinės pamatinės vertybės.
Kas būtų, jei įteisintume atsidėkojimus?
Turime sutikti, kad įvairūs atsidėkojimai (aukos) medikams sudaro pajamas, o jeigu tai pajamos, vadinasi, valstybė gali apmokestinti tokių pajamų gavėjus. Ar nebūtų išmintinga, o ir teisinga, jeigu gaunamos pajamos būtų apmokestinamos, tarkime, kad ir tuo tradiciniu 15 proc. GPM, šias lėšas paliekant sveikatos įstaigai.
Likusią dalį lėšų galima būtų išmokėti paciento dėmesio ir padėkos ženklo sulaukusiam asmeniui. Čia galėtų būti išradingesni ir patys tokio tipo paramos gavėjai, steigdami labdaros – paramos fondus.
Ar taip sunku pažvelgti, kaip yra tokiose šalyse kaip pvz. Vokietija ar Švedija. Pacientas, norėdamas atsidėkoti, palieka sakykime čekį ir pinigai skiriami ligoninės skyriui, kuriame jis gydėsi.
Dabar demonstruojamas politikų cinizmas, nepagarba nei žmogui, nei valstybei. Galima tik pakartoti visiems žinomą naujieną, kad kiekvienam iš mūsų sveikata yra didžiausias turtas ir norėdami išsigelbėti kiekvienas iš mūsų ieškome geriausio...
Dėkodamas Dievui primenu, kad religinių koncesijų surinktos aukos dar neapmokestinamos, ir aukojantieji kyšininkais dar nevadinami.
Rinkos dėsniai visiems tie patys
Paprasčiausiai visuomenei kalama, kad sveikatos sistema labiausiai korumpuota, kuriamas įvaizdis, kad visi medikai kyšininkai ir šantažistai, todėl reikia tik vieno – kad vieni nustotų duoti, o kiti nustotų imti.
Bet ar tikrai šiomis rinkos sąlygomis gali taip nutikti ? Juk jeigu šiandien mes norėsime nusisamdyti remontininką, jis mums pasakys labai aiškią kainą ir jei mes su jo kaina nesutiksime, jis paprasčiausiai pasiūlys pasiieškoti pigiau.
Ar, tautos manymu, sveikatos sistemoje turi veikti kiti dėsniai? Paskaičius buvusių pacientų atsiliepimus, komentarus spaudoje atrodo, kad pasaulio pabaiga jau prasidėjo – tiesiog su pasigardžiavimu talžomi medicinos darbuotojai ir sveiku protu sunku suvokti, kokie veidmainiai mes esame, juk gal net rytoj gali tekti kreiptis į tą išdergtą mediką ir prašyti pagalbos.
Kur mūsų savigarbos jausmas, į kokią emocinę būklę patenkame? Kodėl pastoviai veidmainiaujame? Juk šiandien nesudėtinga pasiskaityti apie pacientų išreikštas padėkas. Tai kaip čia nutinka, jog vienoje aplinkoje medicinos darbuotojas smerkiamas, o kitoje už tą patį sulaukia padėkos?
Suveikia bandos jausmas, nes dabar puolimo metas? Turime problemą, tai ieškokime sprendimo būdų. Gal tikrai neatsidėkokite ir problema išnyks, o tada ir atlyginimus bus galima padidinti.? Tik neaišku, iš kur tos lėšos atsiras, juk teigiama, kad pinigų medikų atlyginimams padidinti nėra, o jeigu gydimo įstaigai ir skiriami pinigai, jie panaudojami gydimo įstaigos vidinėms problemoms spręsti?
Pasižiūrėkime kaip tai veikia praktiškai. Ministras A. Veryga sako, kad ministerija visada ieško būdų, kaip gerinti situaciją sveikatos priežiūros sistemoje ir kaip sudaryti kuo geresnes darbo sąlygas mūsų medikams. Juk būtent jie yra arčiausiai pacientų, jų ligų, problemų ir padeda jas sprendžiant, teikdami reikiamas paslaugas. Žinoma, tai nėra didelė pinigų suma, tačiau vis vien mažais žingsneliais judame link geresnės situacijos. Finansinės galimybės yra ribotos, nes PSDF biudžetas yra toks, koks yra.
Ministro A. Verygos teigimu, jų (medikų) atlyginimams didinti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF)biudžeto rezervo skirta 24,6 mln. Eurų.
Nepriklausyti nuo malonės
Ir kaip konkrečiai, anot ministro A. Verygos, sudaromos tos kuo geresnės darbo sąlygos mūsų medikams?
Ta intencija pareiginė alga, kuri yra suderėta su darbdaviu, padalinama į dvi dalis – pastoviąją ir kintamąją, o taip garsiai išreklamuotas medikų atlyginimo padidinimas paverčiamas kažkokiu priedu iš rezervinio fondo ir tokiu būdu ligoninės darbuotojas tampa dar labiau neapsaugotas ir priklausomas nuo direktoriaus malonės!
Ligoninės direktorius tuo metu teigia, kad toks atlyginimo padidinimo būdas suderintas su visomis reikiamomis institucijomis.
Ar nemanote, kad tai paprasčiausias pasityčiojimas? Bet ligoninės direktorius tam randa naują argumentą: esą dėl esamos situacijos turėtumėm kaltinti naująjį darbo kodeksą. Tiesiog elgiamasi kaip savo dvarelyje.
Teisingumo dėlei norisi direktoriui priminti, kad įstatymas atgal negalioja. Tai reiškia, kad kiekvienas norminis aktas taikomas tik tiems visuomeniniams santykiams, kurie atsiranda aktui įsigaliojus, o tiems santykiams, kurie atsirado iki norminio akto įsigaliojimo, taikomos ankščiau galiojusios norminio akto taisyklės.
Arba kaip normalioje visuomenėje turėtų būti vertinamas sprendimas ligoninės direktoriui save paskirti dar ir slaugos tarybos pirmininku? Darosi visiškai nebejuokinga.
O, Rimvydo Valatkos žodžiais, ar čia ne švonderizmas, ar tai nepanašu į durnyną? Esama situacija susirūpinta Seime, bet garvežys pūškuoja toliau ir matomai pūškuos, kol savo žodžio netars darbo inspekcija ar teismai, bet mūsuose jau taip – greito ir teisingo atsakymo tikėtis nevertėtu.
Gydimo įstaigoje esama ir kitų medikų visuomenę ir ligoninės pacientus dirginančių dalykų, prie kurių galima priskirti, kad ir stebėjimo kamerų įrengimą, kurios skirtos ne turto apsaugai, kaip rekomenduojama, o kažkokiems kitiems nelabai suvokiamiems tikslams.
Tuo labiau, kad stebėjimo monitoriai įrengti ligoninės direktoriaus, jo pavaduotojos bei etatinių stebėtojų kabinetuose. Taikomi būdai tikrai nedžiugina, o stebėjimo priemonės pažeidžia asmens privatumą, žemina žmogaus orumą, juk esamas lėšas galima panaudoti svarbesniems dalykams, kad ir kompiuterinės įrangos atnaujinimui, operacinių rekonstrukcijai, higienos patalpų remontui, juk šioje įstaigoje esama vietų kurios remonto nematė nuo jos įkūrimo – turėtų būti laikomasi bent kažkokių prioritetų, tikėtina, kad ligoninė truputi skiriasi nuo psichosomatinės klinikos arba kitaip nuo durnyno?
Demokratijos prievaizdai, kur jūs a-ūūū!?
Ar nepanašu, kad sveikatos sistemos lygis atitinka bendrą visuomenės lygį, juk nieko išskirtinio medikams nesuteikėm, tad nieko išskirtinio iš jų ir neturėtumėm tikėtis?
Visi ieško būdų – vieni kaip gauti, kiti kaip apmauti. Tokie tad pakitimai vyksta gydymo įstaigose arba kitaip tai galima pavadinti medicinos darbuotojų rankų išsukinėjimo procesu.
Kalbama apie vieną, o daroma visai kas kita. Ir pasakykite, kaip turėtų tas medikas elgtis? Išlikti oriu, neprarasti vidinės tvirtybės, neįsipainioti į įvairias peripetijas, ką, teisybės dėlei reikia pasakyti, daugelis medicinos darbuotojų ir daro – nesureikšmindami įvairaus apsižodžiavimo, tiesiog dirba nelengvą, mūsų visuomenei reikalingą darbą.
Gal samdyti advokatus, įsivelti į įvairias intrigas, DGK, teismus su ligoninės administracija, o gal net ruoštis emigracijai, juk visi puikiai suprantame, kad administracija, VŠĮ direktorius, tokio akibrokšto nedovanos. Atrodo, kad esama įvairių institucijų, kad ir profsąjungos, kurios turėtų nors kažkiek apsaugoti darbuotojus. Bet ir čia suveikia lojalumo ir nuolankumo, naudos ir patogumo veiksnys – o kas man iš to?
Tokiu būdu lojalumo objektu pasirenkamas administracijos vadovas. Turime žinoti ir tai, kad nė vienos gydymo įstaigos vadovas neatsiranda iš niekur ir kad dažniausiai už jo nugaros stovi užtarėjas.
Medikų atlyginimai – tik maža dalelė esamų problemų, juk medikams nesudarytos elementarios darbo sąlygos. Esamomis sąlygomis pacientas tiesiog nesulaukia jam deramo dėmesio jau vien todėl, jog medikai paskandinti rašliavoje ir neveikiančioje arba blogai veikiančioje elektroninėje sveikatos sistemoje. Žodžiu, sveikatos struktūroje „jūra“ problemų, tad keiskimės ir keiskime.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
