Nevaldomas traukinys
O gal esate girdėję posakį, kad politikai sėdi traukinio paskutiniame vagone ir mano, kad kontroliuoja situaciją?
Vieną dalyką tai tikrai girdime visi, kad 1 milijonas keleivių iššoko iš to traukinio, spėjo evakuotis, o likę sėkmingai skrieja į skaudžią kaktomušą su realybe.
Vieni stebisi, mano, kad emigracija yra kažkoks prakeiksmas, kiti abejoja, ar tas traukinys turi bent jau avarinį-rankini stabdį, ar katastrofinė kaktomuša seniai užprogramuota?
Primena „Monopolį“
Per kiekvienas Kalėdas su žmona ir vaikais žaidžiame „Monopolį“ – juk esate girdėję tokį žaidimą? Vaikai, kaip ir tie politikai, laukia savo šventės, tos dienos, kada jie galės pademonstruoti, ką sugeba.
Atrodo, žaidimo taisyklės paprastos, kaip ir valstybės valdyme, žmonės gyvena, perka sklypus, namus, moka mokesčius, valstybė perskirsto mokesčius ir t.t.
Visko būna tiek žaidime, tiek gyvenime. Tenka papulti į kalėjimą ir mokėti mokesčius nuo paveldėjimo.
„Monopolyje“, kaip ir valstybės valdyme, mama kartais įsiskolina ir bankrutuoja, tada vaikai puola mamai skolinti pinigus, kad tik tęstųsi žaidimas...
Būna ir nedoras koks bankininkas, kaip aš, kartais išsimoku sau daugiau pinigų iš banko nei priklausytų.
Bet kas bebūtų, mes žaisti sugebame gana ilgai ir prisistatome namų.
Kas atsitiko su jūsų žaidimu? Kodėl šviečia tik keli namų langeliai sostinėje, o visur kitur – žlugę regionai?
Žaisti atsisakė 1 milijonas
Nebėra nei žaidėjų. 1 milijonas žaidėjų atsisakė žaisti, laukti Kalėdų stebuklo. Neužteko ir tiek pinigų, kiek buvo duota žaidimo pradžiai, nepadėjo ir milijardinės skolos.
Tai vadinasi globalizacija. Norint tai suprasti, politikai turi pakilti aukščiau žaidimo stalo ar šalies. Gal tuomet pamatytų, kad yra daugiau tų „Monopolių“, kur Lietuva yra tik langelis.
Politikai turi suprasti, kad žaidimas tapo be taisyklių, yra nematomas, nekontroliuojamas.
Kai aš žaidžiu ir išmoku vaikams popierinius pinigėlius, jie išleidžia juos mano žaidimo lentoje. Politikai išmoka žmonėms atlyginimus, bet jie iškeliauja kitur. Į Lenkiją, „Bendronką“ ar Kiniją, todėl ir nėra rezultato.
Gali politikai skolintis dar daugiau milijardų ir pilti juos ant žaidimo stalo, dienos pabaigoje jie iškeliaus ant kitų stalų.
Gali politikai kurti įvairias zonas, skatinti verslą, bet jei ant kito žaidimo stalo, ar kitoje valstybėje kažkas pakėlė atlyginimus ar pasiūlė geresnes sąlygas, nereikia stebėtis, kad 1 milijonas darbuotojų dingo.
Nebereikia stebėtis, kad net verslas išsikėlė žaisti „Monopolį“ kitur. Realybė kokia buvo, tokia ir liko – šalis yra labai maža, ir pralaimėjo konkurencinėje kovoje kaimyninėms šalims, globalizacija ją paprasčiausiai sužlugdė.
Toliau bus blogiau
Nėra Lietuvoje nė vieno politiko, sugebančio pakilti aukščiau savo kiemo ir pažiūrėti toliau, plačiau, todėl toks ir rezultatas. Ir kuo toliau, tuo bus blogiau.
Politikų sprendimai yra kartais tokie juokingi, naivūs ir graudūs, tas pats, kas reanimacijoje esančiam ligoniui duoti atsigerti liepų arbatos su medumi tikintis, kad jis stebuklingai išgis?
Lietuvoje nėra lyderio, kuris pradėtų stabdyti tą traukinį, riedantį žemyn į plytų sieną. Nėra lyderio, kuris sugebėtų surasti šalies privalumus, kad ir kokia maža ji bebūtų, nors jie akivaizdūs. Maža valstybė gali būti labai greita, mobili, lanksti, prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos.
Nėra ir to lyderio, kuris sugebėtų pamatyti ir sėkmingai išnaudoti kitų šalių trūkumus ir bėdas.
Viskas, ką aš matau, tai tik politikai, kaip tie pusbroliai, kurių niekas nenorėjo kviesti į vestuves, bet teko... Išgėrę alkoholio jie tapo nemandagūs, agresyvūs, puola į atlapus kaimynams, sugadino visiems šventę taip, kad net anglai nutarė kviesti taksi ir palikti tą balių. Jie nusprendė geriau pabūti vieni nei sėsti prie stalo su tokiais.
O ką jūs regite?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
