Vaizdelis internete
Mano santykiai su šunimis komplikuoti. Taip, aš jaučiu jiems baimę ir jei man į galvą kas nors įremtų revolverį, o išsigelbėti galėčiau bėgdamas per pasiutusių šunų lauką (nes juk paskutinė viltis ir t.t.), paprašyčiau mane verčiau nušauti.
Taip parašyti mane įkvėpė socialinių medijų mėsmalėje pamatytas vienas vaizdo įrašas, kurio nevalia rodyti, nes jis toks žiaurus ir baisus, kad ne kiekvieno nervams tai atlaikyti.
Niekuo dėtas apie 14 metų paauglys, stovėjęs autobusų stotelėje, buvo užpultas pro šalį ėjusio didelio juodo šuns, kibusio jam tiesiai į liemenį ir ėmusio tampyti jį gatvėje. To berniuko bendraamžių, galbūt klasiokų, akivaizdoje.
Vaikinas parvirto ir mėgino išsivaduoti ir žvėries nasrų. Bet veltui. Reikėtų paminėti, kad tas šuo turėjo šeimininką, kuris mėgino savo mylimą augintinį atplėšti nuo berniuko. Bet sekėsi sunkiai. Šuo buvo toks stiprus ir įsiutęs, kad tempė vaikiną šaligatviu ir nesileido būti sutramdomas pulko į pagalbą vaikiui puolusių praeivių.
Nereikia nė kalbėti apie rėkimą ir cypimą visos šios agonijos fone. Toks šuo tą berniuką galėjo tiesiog sudraskyti gyvą. Tai dar ne viskas. Šuo, įkibęs vaikiui į liemenį, nudrėskė jam kelnes, apatinius ir apnuogino tiesiog gatvėje.
Galiausiai šuns šeimininkas nutempė savo pasiutusį keturkojį nuo vaikio. Ir nuėjo savo keliu. Psichologinė trauma, nerimo ir miego sutrikimai berniukui garantuoti. Ir taip galėjo nutikti bet kam. Jums. Ir ypač Jūsų vaikui.
Patyrė ataką
Tad šunų šeimininkams, kurie, kai jų veršiai be antsnukių bėga link niekuo dėtų žmonių parkuose ir pralekia pro pat kojas (taip, suprask, gyvūnai žaidžia) norisi pasakyti – būkite ramūs išleisdami savo vaikus į mokyklą lygiai taip pat, kaip esate ramūs ir tada, kai šaukiate šiems praeiviams, kad šie nebijotų jūsų veršių.
Lenkiu žemai galvą prieš šunų, kurie užaugina sveikų nervų augintinius, šeimininkus. Tai rodo, kad ir patys šeimininkas greičiausiai yra sveikų nervų, nes nesukuria savo gyvūnams tokios psichologinės atmosferos, nuo kurios galima išprotėti.
Bet mūsų šalyje sveikų nervų žmonių mažėja. Ir taip jau nutiko, kad tokių šunų šeimininkų ataką esu patyręs ir pats.
Ėjau parke, kai į mane parlėkė juodas šuo, išplėstais nasrais urgzdamas ir lodamas. Jis puolė prie mano kojų ir taip mane išgąsdino, kad pajutau kone pirmuosius alpimo požymius. Norėjosi vemti. Aš nukritau ant žemės. Aptemusi sąmonė greitai vėl įsijungė. Šuo vis dar grėsmingai urzgė. Stebuklas, kad dar nekando.
Pasislėpiau už arčiausiai buvusio medžio. Drebančiomis rankomis išsitraukiau telefoną ir paskambinau Bendruoju Pagalbos telefonu. Virpančiu balsu pasakiau vietą, kur esu, ir kas nutiko. Fone buvo girdėti šuns lojimas. O operatorė, žinoma, ėmė dar kartą klausti, kur aš esu. Matyt, praklausė. O mano baimė sulig kiekviena sekunde didėjo geometrine progresija. Ir aš nebežinojau nieko. O tada nutiko kažkas, kas privertė galutinai nusivilti ir nekęsti šunų šeimininkų, kuriems viskas po... nesvarbu.
Prie savo pasiutusio lojančio šuns pribėgo kažkokia moteriškė, jį prisegė ir nuėjo savo keliu. Į telefoną beliko suveblenti, kad neturiu jokių pretenzijų. Gerai, kad dar neapkaltino melagingu iškvietimu. Štai toks gražus pasivaikščiojimas parke.
Bandė sudrausminti
Po šio įvykio praėjus keliems metukams kartą pro mano kojas ir vėl sušmėžavo kažkoks veršis. Puoliau prie šeimininkės.
„Sveiki, kodėl jūsų šuo be antsnukio?“, – klausiu šeimininkės.
„Jis neturi būti su antsnukiu“, – atšauna ji.
„Jūsų šuo man kelia baimę. Jis pro mane pralėkė. Iš kur aš galiu žinoti, kad jis nekibs man į kojas?“ – neatlūžtu.
„Klausyk tu, pienburni, pasiskaityk įstatymus. Jis neturi būti su antsnukiu“, – atsakė moteris ir nuėjo.
O pienburnis žvelgė į ją tipenančią tolyje ir linkėjo, kad kai ją kada nors, neduok dieve, užpuls koks šuo, tegul ji prisimena tuos menamus įstatymus. Ir tegul vožia ta įstatymų krūva tam ją užpuolusiam šunėkui taip, jog šis nebeturėtų kuo bekąsti.
Beje, už didelio šuns vedžiojimą be antsnukio Lietuvoje gresia baudos. Kam rūpi. Jos mūsų neapsaugos, kai jų dideli šunys tąsys mus gatvėse. Mus... Arba mūsų vaikus.
Bet jūs būkite ramūs. Juk parke šeimininkai visada įspėja, kad jų šunys nekanda. Nebijokite. Ir nesitikėkite, ponai. Jei jau puls, tai tik iš pasalų. Pačiu netikėčiausiu metu. Tada, kada tikrai neturėtų kąsti. Nes juk jie nekanda. Tik kartais.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
