Ginčai dėl simbolių
Kultūros ministerija oficialiai patvirtino laimėtoją – iki tol paveldosaugininkai prieštaravo teigdami, jog partizanų žeminę reiškiantis bunkerio formą imituojantis paminklas esą neatitinka aukštingumo normų.
Iš tiesų skulptūros aukštis čia niekuo dėtas. Ginčai dėl simbolinio monumento laisvei Lukiškių aikštėje stilistikos tarsi padalijo visuomenę į dvi dalis. Moderniajai išraiškai, kurią atspindi konkurso laimėtojo A.Labašausko projektas, partizanų žeminė, labiau pritaria jaunimas.
Bet vyresniojo amžiaus žmonės, iš jų ir tiems, kuriems kovos už laisvę nėra tik iš istorijos vadovėlių ir prisiminimų literatūros žinomas faktas, linkę pasirinkti tradicinio žanro Vyčio skulptūrą.
Na, tradicijos šalininkai galės aplankyti Vyčio skulptūrą Kaune, dėl to – jokių bėdų.
Svarbiau nuspręsti, ar laisvės kovų ašis yra būtent pokario laikų partizanų karas su sovietų okupantais?
Viena vertus, abejoti tarsi būtų šventvagiška. Būdami prastai ginkluoti, „maitinami“ tuščiais pažadais iš Vakarų, partizanai narsiai stojo prieš milijoninę okupantų armiją.
Žiaurus laikmetis
Bet ne viskas taip paprasta. Pokaris sovietų okupuotoje Lietuvoje – baisus, vienas baisiausių laikotarpių per visą mūsų tautos istoriją. Virė mūšiai miškuose ir kaimuose, į Sibirą dundėjo ešelonai su ištremtais gyventojais.
Labiausiai juk nukentėjo civiliai gyventojai, daugiausiai – ūkininkai, neturėję aiškaus politinio apsisprendimo. Klaikiai bijodavę naktį vienų, dieną kitų ginkluotų vyrų. Sovietiniais laikais literatūroje ir kine (legendiniai lietuviški filmai „Niekas nenorėjo mirti“, „Akmuo ant akmens“) buvo atkakliai peršama būtent tokia lietuvio valstiečio pozicija.
Šiais laikais – atvirkščiai, priešsovietiniai partizanai apgaubiami romantiška didvyrių aureole.
O iš tiesų tai buvo laikas be jokios romantikos ir atstumas nuo didvyriškumo iki žiaurumo ir niekšybės tebuvo vienas žingsnis.
Pokario ginkluoto pasipriešinimo tema – skaudi, iki šiol ją sunku įvertinti vienareikšmiškai.
Bando atsakyti istorikai
Brolis ėjo prieš brolį. Ir tai nėra tik žodžiai, o karti gyvenimo patirtis. Aš, kaip ir dauguma vaikų, mylėjau savo senelį, su juo eidavau į mišką ieškoti žvėrių pagal jų pėdsakus, mokiausi kaip nepasiklysti miške, ką galima valgyti, o ką ne, jeigu tektų gyventi miške, klausydavausi pasakojimų apie partizanų žygdarbius sėdėdamas senose apgriuvusiose partizanų žeminėse.
Tačiau ne mažiau mylėjau ir savo dėdę, senelio brolį, kuris išmokė mane žaisti šaškėmis ir šachmatais ir valandų valandas išsižiojęs iš smalsumo klausydavausi jo pasakojimų apie karo strategiją ir taktiką.
Ir viskas būdavo gerai, kol broliai, mano abu mylimi seneliai, būdavo blaivūs. Išgėrę, nesvarbu per kokią šventę ar per laidotuves, ar per vestuves kibdavo vienas kitam į atlapus ir paleisdavo į darbą ne tik kumščius, bet ir visas pagalbines priemones‚ kurios pakliūdavo po ranka, rėkdami vienas ant kito, tu – stribas, o tu – banditas.
Pokariu vienas iš brolių vadovavo partizanų būriui, o kitas buvo vieno iš Lietuvos miestelių milicijos viršininkas. Dievas leido jiems abiems išlikti gyviems ilgus metus medžiojant vienas kitą, todėl greičiausi tik jis vienas ir gali įvertinti jų veiksmus.
Aišku, kažką bando išsiaiškinti ir istorikai. Nėra lengva atsakyti į klausimus, kuriuos dabartis negailestingai užduoda istorijai: kas žudė ne tik išdavikus, kolaborantus, bet ir į pokario mėsmalę patekusius niekuo dėtus valstiečius.
Tokius, kurie buvo jėga varomi stoti į kolchozus. Kas sušaudydavo valstybės uždėtas prievoles gabenančius ūkininkus ir jų šeimas? Patys stribai-provokatoriai? Dabar jau žinoma, jog okupantai buvo suformavę agentų-smogikių būrį, žudžiusį tiek partizanų vadus, tiek niekuo dėtus senelius, moteris vaikus, apsimetę partizanais? Tokie buvo poetas Kostas Kubilinskas, išdavikas Markulis-Erelis.
Ar įmanomas toks paminklas?
Ar perlenkė lazdą iki kraštutinumo išsekinti, į mirtinus spąstus užspiesti partizanai? Legendinis laisvės kovų lyderis J.Lukša-Daumantas savo knygoje „Vienų vieni“ pripažino, jog sovietų saugumo smūgių neatlaikę, dalis partizanų buvo demoralizuoti ir griebdavosi desperatiškų teroro išpuolių prieš nekaltus asmenis arba neadekvačiai bausdavo smulkius tarnautojus, nes jie turėjo kažkaip pelnyti duonos kąsnį, išlaikyti šeimas.
Pasibaigus itin žiauriam pilietiniam karui Ispanijoje, kairiuosius nugalėjęs tradicinės Ispanijos lyderis Franciscas Francas (Fransiskas Frankas) įsakė pastatyti paminklą visiems kare žuvusiems ispanams. Visiems – komunistams, fašistams, anarchistams. Nes jie visi buvo ispanai.
Ar mes galėtume pastatyti paminklą visiems nuo okupacijų žuvusiems Lietuvos gyventojams? Partizanams, stribams, kolaborantams? Paminklas budeliui ir aukai – mums tai sunkiai įsivaizduojama. Pagaliau, Ispanijoje siautėjo klasikinis pilietinis karas. Ispanai kariavo su ispanais. Lietuvoje pokario kovas primetė svetimos šalies okupantai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
