Apie mokytoją iš pašaukimo
Aš noriu Tau papasakoti apie mokytojus, kurie gali pakeisti mūsų švietimą. Tuos, kurie yra mokytojai iš pašaukimo. Jie nesiunčia visų po velnių ir neemigruoja (dauguma jų nemoko vaikų angliškai (anglų kalbos mokytojai nesiskaito) ir neveda jų iš mūsų šalies taip, jog šie net kelią atgal pamirštų), nors apie gyvenimo grožį Lietuvos mokiniams pamokose kalba už grašius.
„Aš nekenčiu ministerijos“, - rėžė man mokytojas vienoje mokykloje, kurioje mokiausi arba mokausi – nesakysiu, kokioje, nes mes vis dar išgyvename posovietinį laikotarpį ir mūsų valdžiai toks mokytojo pasisakymas gali nepatikti, o kai neįtinki jai, netrukus tavo gyvenimas gali pablogėti.
Ir tai, beje, visada būna sutapimas, nes dabar mes neva demokratiški (ar tikrai?) ir tariamai visi gali turėti savo nuomonę – tokie demokratiški, jog net bijau pasakyti, koks būtent mokytojas taip pasakė.
Bet tai mokytojas, kuris pasakojo man, koks platus ir koks siauras būna pasaulis. Žmogus, kuris manęs išklausė po pamokų ir skyrė daugiau laiko nei privalėjo skirti.
Tarp kitko, apie laiką – šiam mokytojui vieną testą (apimtis – tikrai neįtikėtina) skirta laiko patikrinti mažiau nei viena minutė (garantuoju – vieną testą mokytojai taiso kartais ir geras 5 ar 10 minučių, nes reikia atsižvelgti į kiekvieną mokinį atskirai, aišku, taip būna ne visada). Tad galima daryti išvadą, kad jis ne matematikas ir ne lituanistas – tik jiems skirta kiek daugiau laiko.
Apie švietimo sistemos klaidas ir jos netobulumą esu pasakojęs daug – praėjusių metų rugsėjo 1-ąją dėl skaudžių švietimo sistemos klaidų nusprendžiau mokytojams nedovanoti gėlių.
Pradėjau šių (2017-2018) metų mokslo metus. Ir supratau, kad padariau klaidą – reikėjo dovanoti. Galbūt ne gėles, o šokoladą. Galbūt pats galėjau tapti jiems gėle ir bent ateiti į tą šventę. Ir aš paaiškinsiu, koks mokytojų elgesys su manimi pakeitė tokią mano nuomonę.
Tamsiausiomis valandomis – šalia
Prisipažinsiu, prasidėjus mokslo metams būdavo naktų, kai pramerkdavau akis ir staiga akimirką panorėdavau, kad manimi būtų kas nors kitas. Užpuolusi depresija ir dramatiškos gyvenimo aplinkybės lėmė tai, kad išėjau iš savo namų (patikėkite manimi – tikrai tai padariau ne iš gero gyvenimo), nors esu abiturientas ir viskas, ką turėčiau turėti galvoje, tebuvo artėjantys egzaminai.
Tačiau galvoti reikėjo ir apie tai, kaip išgyventi. Ėmiausi dirbti ir uždirbau tiek, kiek dirbau. Bet būdavo dienų, kai man pritrūkdavo jėgų. Ir nesinorėjo nieko.
„Jonai...“, - ištarė mokytoja ir tą akimirką aš pamenu jos žvilgsnį, kai ji mane staiga apkabino ir aš supratau, kaip stipriai kartais man reikėjo tokių sekundžių, nes mane retai kas nors tuomet apkabindavo.
Tą dieną ji sužinojo, kad 2017 metų liepą mirė mano senelis, su kuriuo gyvenau iki tol.
Mokykloje, kurioje mokausi, mokytojai, direktorė sudarė man visas įmanomas sąlygas ir dirbti, ir mokytis. Kartu jie padarė daugiau, nei galėjau dėl savęs padaryti pats.
Viena mokyklos darbuotojų mane palaikė tamsiausiomis valandomis, kai viskas, ko troškau, buvo mesti gimnaziją ir gultis į psichiatrijos ligoninę.
„Mąstyk, jausk, susiimk“, - tarė ji man ir aš ja patikėjau.
Tokie paprasti žodžiai man įsirėžė, ko gero, visam gyvenimui. Neįsivaizduoju, kaip ji man tai pasakė, kad aš patikėčiau, nes juk tokia paprasta frazė. Bet ji mane įtikino.
Galėjau jai išsipasakoti. Patikėti didžiausias savo gyvenimo paslaptis. Viskas liko tik tarp mūsų. Beje, ji ne psichologė.
Bet gaila, kad mokyklose, kuriose mokosi per 600 ir daugiau mokinių, kartais skiriamas tik pusę etato dirbantis psichologas. Galbūt, jei būtų skiriama daugiau, mokiniai išmoktų labiau šypsotis ir nereikėtų „savaičių be patyčių“.
O mano mokytojai verti daugiau, nei tūkstančio gėlių. Visi, kurie dėl manęs stengėsi. Ir tie, kurie mane palaikė.
Švietimo sistema – į gera
Aš tikiu, kad su tokiais mokytojais mūsų švietimo sistema gali pasikeisti į gerą pusę. Ir aš paaiškinsiu, kaip.
Per šiuos mokslo metus apie savo mokyklos direktorę supratau, kad jai mokiniai nėra tik skaičiai – ne taip, kaip daugumai mūsų šalies valdininkai.
Mokytojai, kuriems vienas vaikas, patekęs į bėdą, buvo svarbus (nors mokausi mokykloje, kurioje yra šimtai kitų mokinių), yra verti mažų mažiausiai pagarbos. Aš tikiu, kad tokie mokytojai vykdo ne tik švietimo programą. Jie daro kažką daugiau – pavyzdžiui, įkvepia gyventi.
Tokie mokytojai, ypač jauni su nauju požiūriu ateinantieji, gali pakeisti švietimo sistemą, nes sistema – tai ne dirbtinis chaosas, o žmonės, kurie ją sudaro. Tikiu, kad kuo daugiau bus atjaučiančių mokytojų, tuo labiau keisis į gera ir švietimo sistema, kuri sudarys sąlygas kiekvienam mokykloje besimokančiam moksleiviui jaustis gerai.
Gal ŠMM reikėtų rūpintis ne rezultatais, o mokinių jausena, nes tai padarius, pagerėtų ir rezultatai?
Klausimas, retorinis, beje. Ir ŠMM neprisidėjo prie to, kad mokytojai rūpintųsi savo mokiniais, tačiau pedagogai vis tiek tai daro, nes dirba iš pašaukimo.
Lenkiu žemai galvą prieš savo mokytojus (ir visus, kurie yra tokie, kaip jie). Ačiū Jums. Tikrai. Neturiu žodžių apsakyti, kokią pagarbą Jums jaučiu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
