Ši medžiaga yra skirta vyresniems nei 18 metų skaitytojams.
Ar jums jau yra 18 metų?
Ne

Kaimynystėje su gyvūnais daromi baisūs dalykai – tėvai atveda parodyti vaikams

Mielam skaitytojui gali atrodyti, kad ši problema lietuviams neaktuali. Taip galvoti būtų didelė klaida. Problema labai aktuali ir mums, nes žmonių, kurie be gailesčio kankina tuos, kurie silpnesni, pasitaiko ir pas mus. 

 Rusijoje tarp oligarchų populiarėja pjudymo stotys.<br> „123rf“ asociatyvioji nuotr.
 Rusijoje tarp oligarchų populiarėja pjudymo stotys.<br> „123rf“ asociatyvioji nuotr.
 Medžiokliniai ir koviniai šunys mokomi agresijos pjudant laukinių žvėrių jauniklius.<br> „123rf“ asociatyvioji nuotr.
 Medžiokliniai ir koviniai šunys mokomi agresijos pjudant laukinių žvėrių jauniklius.<br> „123rf“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

May 31, 2018, 12:45 PM

Žiaurus elgesys 

Tuo tarpu didžiojoje kaimyninėje valstybėje dedasi protu nesuvokiami dalykai, kuriuos „kukliai“ nutyli anos valstybės propagandininkai. Skirtumas akivaizdus. Rusijoje žiaurų elgesį su gyvūnais ne tik toleruoja, bet ir skatina valdžios viršūnės, kurias sudaro korumpuoti oligarchai. Matant, kaip jie valdo valstybę, galima susidaryti vaizdą, kad jų šūkis: „Po mūsų – nors ir tvanas!“

Žmogaus elgesys su gyvūnais daug pasako apie jo dvasines savybes: apie jo dorovę, gailestingumą, atjautą, kitaip tariant – apie jo žmogiškąją vertę. Visose šalyse yra įvairių žmonių, tačiau jų proporcija nevienoda. Tai priklauso nuo įpročių, nuo auklėjimo, religingumo ir t.t.

Kaip rašo Tatjana Volskaja, Rusijoje dedasi sveiku protu nesuvokiami dalykai. Tai vyksta taip vadinamose Pjudymo stotyse, kurių šioje šalyje yra daugybė. Sankt Peterburgo gyvūnų apsaugos draugijos aktyvistai nusiuntė RF Dūmos deputatams laišką, nes artimiausioje ateityje čia žadama priimti įstatymą „Apie atsakingą elgesį su gyvūnais.“ 

Šio įstatymo jau seniai laukiama. Jis turėtų humanizuoti elgesį su gyvūnais. Aktyvistai pasipiktinę, nes Rusija yra vienintelė šalis, kurioje klesti taip vadinamas pjudymas – medžioklinių šunų mokymas jais pjudant laukinius žvėris. Aktyvistai ragina atsisakyti šios žiaurios praktikos, kurios metu labai kankinami laukiniai gyvūnai ir ugdoma šunų ir žmogaus agresija.

Madingos medžioklės

Kaip Rusijoje vyksta medžioklė su šunimis, pasakoja organizacijos „Baltijskaja zabota o životnych“ (Baltijos rūpinimasis gyvūnais) prezidentė Jelena Bobrova ir klinikinė psichologė Margarita Izotova. 

Iš Dūmoje svarstomo projekto palaipsniui išmetami tie straipsniai, kurie turėtų būti svarstomi, tačiau jų nebus šiame dokumente. Iš įstatymo dingo punktas, reglamentuojantis laukinius ir laboratorinius gyvūnus. Niekas nežino, kas vyksta Rusijos miškuose, kokiais metodais ruošiami medžiokliniai šunys ir kaip vyksta medžioklės su medžiokliniais šunimis, kurios pastaruoju metu šioje šalyje tampa vis labiau populiarios ir madingos, ypač oligarchų tarpe. 

Tuo tarpu dauguma pasaulio šalių jų jau atsisakė. Svarbu pabrėžti, kad tose šalyse, kuriose gerbiamos ir saugomos žmonių teisės, apsaugotos ir gyvūnų teisės. Tuo tarpu Rusijoje, kur suvaržytos ne tik elementarios  žmogaus teisės, tame tarpe ir teisė į gyvybę, kalbėti apie gyvūnų teisių gynimą nebėra prasmės. 

Čia klesti ne tik medžioklės su šunimis, bet ir toks baisus dalykas, kaip šunų paruošimas  šioms medžioklėms naudojant itin žiaurius metodus. Įsivaizduokite, kad jums surišo rankas, įmetė į voljerą ir užpjudė piktais šunimis, kurie gabalais drasko jūsų kūną. Kuo labiau drasko, tuo geresnis šuo. Aukos būna dažniausia jauni šerniukai, vilkiukai, lapiukai, lokiukai. Užpjudyti sužvėrėjusių šunų, jie labai kankinasi ir žūna.

Atsiveda ir vaikus

Kyla natūralus klausimas: kam tokio nežmoniško elgesio reikia, kam jis naudingas? Su šia nehumaniška veikla susijusios trys organizacijos: Rusijos kinologų federacija, Medžioklinės šunininkystės federacija ir Rosochotrybolovsojuz (Rusijos  medžiotojų ir žvejų sąjunga). Pastarajai organizacijai priklauso apie 200 pjudymo, tiksliau – gyvūnų kankinimo stočių. Iš tikrųjų jų yra kur kas daugiau, nes labai daug yra nelegalių.

Toks žiaurus elgesys su gyvūnais labai neigiamai veikia žmogaus psichologiją. Matant tokį žiaurų vaizdą, pradžioje žmoguje kyla natūralaus gailesčio jausmas. Tačiau laikui bėgant šis jausmas prislopsta, žmogus palaipsniui „atbunka,“ tampa vis žiauresnis.  

Įsijungia ydingas ratas: žiaurumas gimdo dar didesnį žiaurumą. Po tokių vaizdų žmogus grįžta į namus, į šeimą pas vaikus. Vaikus auklėja žmogus, kuriam jau nuslopinta teigiamų emocijų sfera. Pirmoje eilėje – gailesčio ir atjautos emocijos. Dėl to savo atžalą jis auklėja panaudodamas žiauresnius metodus. Tam, kad jo nuomone, šis būtų stiprus. Toks žmogus ima painioti jėgą ir žiaurumą. Ypač baisu, kad į tas kankinimų stotis atveda ir vaikus.  

Šiems žmonėms susiformuoja kitoks, iškreiptas  požiūris į gamtą ir į žmones. Baisūs vaizdai vaiko galvoje palieka neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. Žiaurumas vaiko galvoje užima vis didesnę vietą.  Tačiau negalima žiaurumą taikyti tik gyvūnams. Jis tinka visoms gyvenimo sferoms. Paaugęs vaikas tampa žiaurus tiems, kurie už jį silpnesni. Jis gali mušti ir pjudyti bendraamžį, panašiai, kaip tai darė medžiokliniai šunys. 

Vadinama Brakonieriavimo ministerija

Pasirodo, kad šioms pjudymo stotims negalioja jokios taisyklės. Jos pačios kuria taisykles. Analizė patvirtino, kad visos taisyklės suvedamos į pykčio ir agresijos kultą. Pavyzdžiui, šuniui skiriamas balas ar keli balai už klusnumą, už balsą. Tuo tarpu už agresyvumą ir pyktį – 50 balų, nes šios savybės „vertingiausios.“  

Kuomet šunimis pjudomi šerniukai, šiems pašalinamos iltys, kad jie negalėtų gintis. Kas gali būti žiauriau už dantų pulpos apnuoginimą nelaimingiems gyvūnėliams?

Ypač žiaurus vilkiukų pjudymas. 6 mėnesių jauniklius pririša, tarp dantų jiems įspraudžia pagalį,  užriša snukutį ir pjudo šunimis. Arba pjudymas „oloje.“ Lapę deda į ilgą dėžę ir fiksuoja dvišakiu, o šunys ją drasko. Daugeliui gyvūnų pašalinamos ne tik iltys, bet ir nagai. Yra net specialus terminas – „minkšta lapė.“ Liūto dalis šio „biznio“ pajamų tenka šunų veisėjams: kuo piktesnis šuo, tuo brangesni jo šuniukai.

Pasirodo, minėtų kankinimo stočių buvimas pažeidžia daugelį federalinių įstatymų: įstatymą apie žiaurų elgesį su gyvūnais, įstatymą apie gyvūnų pasaulį ir įstatymą apie medžioklę nesuteikiant gyvūnui kančių. Pažeidžiamas taip pat ir veterinarijos įstatymas. Švenčių metu gyvūnai nešeriami arba jiems numeta žuvusius apgraužtus jų likimo bendrus. Narvai labai maži. Pjudymo stotys dažniausiai neturi ekonominės veiklos kodo arba šis pažymimas kaip „razvlečenije“ (malonus laisvalaikis). Ir iš tikrųjų, ten lankosi tėvai su mažamečiais vaikais. Tuo tarpu iš televizijos ekranų kalbama apie meilę gyvūnams...

Medžioklės taisyklės šioje šalyje dabar taip dažnai koreguojamos, kad net patys medžiotojai Gamtos resursų ministeriją jau pavadino „Brakonieriavimo ministerija.“ Medžioklės terminai nuolatos plečiami. Medžioti lokius žiemos guoliuose buvo uždrausta, nes tai labai žiaurus metodas. Dabar terminas vėl prailgintas. Anksčiau buvo leidžiama nuo balandžio 1-os dienos, o dabar – nuo kovo 21-os iki birželio 10-os dienos. Žvėrių pjudymas šunimis miškuose leidžiamas ištisus metus, nors tam priešinasi mokslininkai biologai.

Bijosime ne rotveilerio, bet žmogaus

Peticiją prieš pjudymo naudojimą Rusijoje pasirašė daugybė anglų, prancūzų, argentiniečių ir australų. Aktyvistai rašė D. Medvedevui, V. Putinui, į Federacijos tarybą ir į Gamtinių resursų ministeriją. Tačiau visuomenės nuomonę visi ignoravo.

Pas M. Izotovą apsilankė motina su mažamečiu sūnumi. Ji skundėsi, kad sūnus naktimis nemiega dėl košmariškų sapnų. Jam buvo autoagresijos priepuoliai – jis kramtė lūpas ir rankų riešus. Pasirodo, motina jį buvo nusivedusi į pjudymo stotį. Tačiau keisčiausia, kad motina skundėsi ne sūnaus tokia būkle, o tuo, kad jis „slabakas,“ t.y. silpnas ir prašė padėti, kad šis taptų vyriškesnis.

M. Izotova mano, kad toks žiaurumas formuoja asocialius žmones. Kuo daugiau jis  bus toleruojamas ir skatinamas, tuo stipriau asocializuosis visuomenė. M. Izotova sako: „Dabar mes bijome pikto, lojančio rotveilerio, o ateityje kur kas labiau bijosime, kai prie mūsų prisiartins tylus žmogus.“

Jelena Bobrova gyvūnų pjudymo problema pradėjo domėtis prieš 7 metus, kuomet susipažino su meškiuko Moti istorija. Šis Tianšanės žolėdis meškinas gimė Permės zoologijos sode. Vėliau jį pardavė į pjudymo stotį. Ten vargšą žvėrelį pjudė ne tik medžiokliniais, bet ir koviniais šunimis. Jis taip sulyso, kad sugebėjo išlįsti per narvo virbų tarpą ir pabėgo. Jį sugavo, tačiau žinia apie tai pasiekė Permės gyvūnų globos draugiją, kuri pradėjo juo rūpintis. Prie to prisijungė ir petrogradiečiai.  

Jie naiviai galvojo, kad valstybės tarnautojai padės. Permės gyvūnų globėjai laimėjo teisme, todėl Motią buvo galima išpirkti. Deja, kitą dieną įsikišo „Vieningos Rusijos“ partijos atstovas Permės krašte Genadijus Tušnolobovas ir Rusjos „Sąžiningas, nepriklausomas“ teismas pakeitė savo sprendimą, todėl Motia buvo mirtinai užpjudytas.  

Kuomet ten nuvyko gyvūnų globėjai, Motios vietoje jie aptiko rudąjį lokį, kuris buvo baisiai sužalotas: su nudraskyta nosimi, akimis ir lytiniais organais. Gyvūnų globėjai dar bandė jį gelbėti, tačiau nesėkmingai.

Motios istorija liudija, kad šioje šalyje tokį žiaurų elgesį su gyvūnais proteguoja pareigūnai, esantys aukščiausiuose vadžios ešelonuose. Dauguma jų aistringi medžiotojai. Dėl to bet kokios žmonių iniciatyvos ir pastangos apginti nekaltus gyvūnėlius, apsaugoti juos nuo kančių, yra bevaisės.

Birželio ir liepos mėn. Rusijoje įvyks Pasaulio futbolo čempionatas. Dėl to aukščiausia šalies valdžia miestų, kuriuose vyks čempionatas, merams „nuleido“ įsakymą apvalyti teritoriją nuo benamių šunų ir kačių. 

Buvo priimtas paprastas sprendimas – visus šunis ir kates utilizuoti, t.y. iššaudyti. Šiuos benamių gyvūnų „medžiotojus“ vadina „doghanteriais“. Ši „profesija“ jau buvo ir anksčiau.  

2015 metais Samaroje  atsitiko klaikus įvykis. Doghanteris Aleksandras Sergejevas gatvėje peiliu žudė šunį. Tuo metu pro šalį ėjusi 63-metė Liudmila Safonova puolė šunelį gelbėti. Safonovas ją puolė ir peiliu 12 kartų dūrė į krūtinę. Moteris mirė. Žudiką pripažino nepakaltinamu.

Irina Jevdokimova rašo: „Mano supratimu, šalyje fašizmas, valdžioje fašistai. Tai vienareikšmiška. Problemos sprendžiamos tik žudymo metodu. Mes daug nereikalaujame. Mes tik prašome daryti taip, kaip daroma užsienyje, kad nebūtų tų žudynių.“

Anksčiau buvęs populiarus mitas apie rusų dvasingumą blanksta. Tam, matomai, turėjo įtakos ne tik revoliucijos ir karai. Nemažą vaidmenį, tikriausiai, suvaidino ir netikę – savanaudžiai, žiaurūs valdovai, kurie sukūrė ydingą sistemą.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.