Šiandieną sunku pervertinti išskirtinį Sąjūdžio vaidmenį Lietuvos, nepriklausomybės atkovojimui, tolimesniam valstybingumo stiprinimui ir demokratijos daigų, kurie jau buvo gerokai apskabyti, puoselėjimui.
Deja, dabar neretai liežuvis verčiasi ištarti – pabudome ir keikiamės, ypatingai skaitant skandalingas specialiųjų tarnybų pažymas, Seimo Nacionalinės gynybos ir saugumo komiteto tyrimų išvadas.
Gyvenime labai jau dažnai dvi pagrindinės spalvos balta ir juoda eina viena šalia kitos. Ir dabar, mano nuomone, du visiškai kontroversiški mūsų gyvenimo įvykiai – politinės korupcijos byla ir Sąjūdžio, kurio tikslas ir buvo sukurti teisingumo siekiančią visuomenę, vykdyti sąžiningą politiką, atmetant korupciją ir savanaudiškumą, jubiliejus sutapo laike.
Bet matykime ne vien blogus dalykus. Lietuvoje vyko ir šis tas įdomesnio ir svarbesnio, nei vien kompromatų lietus viešojoje erdvėje.
Nepaprastai svarbus Lietuvai, visoms Baltijos šalims įvykis – didelio masto nacionalinės pratybos „Perkūno griausmas 2018“, kuriose dalyvavo apie 9 tūkst. karių, pareigūnų ir civilių. Beveik tuo pat metu buvo rengiamos tarptautinės pratybos „Kardo kirtis 2018“. Jos vyko Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje, dalyvavo apie 18 tūkst. karių iš 19 NATO šalių.
Jų metu iš Vokietijos per Lietuvą į Latviją judėjo apie 1,5 tūkst. vienetų JAV karinės technikos su 3 tūkst. karių. Tai didžiausias iki tol vykdytas tokio masto karinės technikos judėjimas. Baltijos jūroje taip pat surengtos tarptautinės pratybos „Baltops“, kuriose dalyvavo apie 4 tūkstančiai karių iš 17 valstybių.
Kaune vyko NATO ryšių pratybos „Tvirtas kobaltas“, kuriame dalyvavo apie 1,5 tūkst. karių ir civilių. Visas Lietuvoje vykstančias tarptautines pratybas koordinavo Lietuvos kariuomenės Gynybos štabas, kuris tuo pat metu tiesiogiai vadovavo nacionalinėms pratyboms „Perkūno griausmas“.
Šių itin galingų, kompleksinių pratybų vienas tikslų – patikrinti, kaip kariuomenė ginsis, kol bus aktyvuotas 5-sis NATO sutarties punktas ir ateis į pagalbą sąjungininkai.
Iš tiesų tai reiškia patikrinimą, kaip Lietuva ir kitos dvi Baltijos šalys sugebės išsilaikyti pirmomis agresijos valandomis ir net dienomis. Apie kokį galimą agresorių kalbama, turbūt aiškinti nereikia.
JAV analitikai yra paskelbę, kad Rusijai Baltijos šalis okupuoti užtektų nuo 36 iki 60 valandų, kad su 27-iais savo sunkiai ginkluotais batalionais prasiveržtų pro vos 12-a NATO batalionų.
Išvada pesimistinė ir dėl jos pagrįstumo galima pasiginčyti. Baltijos šalių geopolitinė padėtis iš tiesų sudėtinga. Prie pietinių sienų turime bene didžiausią Europoje Baltarusijos, Rusijos strateginės sąjungininkės, tankų armiją – skaičiuojama, apie 2 tūkst.tankų. Iš Karaliaučiaus mus grasina paspirginti „Grad“ raketiniais užtaisais, kurie puikiai užsirekomendavo Afganistano karo metu. Latvijai ir Estijai būtų smogta iš Pskovo srities, atkirsta Ryga ir Talinas.
Toks yra „juodasis“ scenarijus, kurį prieš du metus buvo nubrėžę amerikiečių ekspertai.
Tačiau birželį vykę kompleksiniai NATO mokymai ir skirti tam, kad toks „juodasis“ scenarijus niekada neišsipildytų.
Reikšmingiausia tai, kad Lietuvos kariuomenė per 28 metus pirmą kartą veikė tokiu dideliu mastu. 9 tūkst. karių, praktiškai visi veikiantys daliniai, paliko savo nuolatinės dislokacijos vietą ir kelias dienas vieni vykdė šalies gynybą. Ir tik po to, kai pasitikrinome savo gynybą, atėjo sąjungininkai.
Tai buvo rimtas egzaminas Lietuvos kariuomenei ir neabejoju, kad jis išlaikytas gerai. Bet ateityje dar geriau pasirodysime, jei sustiprinsime savo ginkluotųjų pajėgų profesionalumą. Tiek pasimokę iš savo klaidų, tiek pasižiūrėję į gerus pavyzdžius svetur. Ypač naudinga, mano nuomone, nuodugniai išstudijuoti Šveicarijos ir Izraelio gynybinius modelius. Ne aklai kopijuoti, o būtent kūrybiškai pasinaudoti šių šalių patirtimi.
Izraelis, kaip ir Lietuva, yra nuolatinėje akistatoje su žymiai gausesniu priešininku. Šveicarijos pavyzdys mums parodo, jog įmanoma sukurti tokį agresijos atgrasymo modelį, kad į tavo šalį nedrįstų snapo kišti net ir skaičiumi daug pranašesnis, didesnes karinės technikos pajėgas turintis priešininkas. Taip iki dantų ginkluota nacių Vokietija nedrįso pulti mažytės Šveicarijos.
Mūsų pirmoji klaida, atkuriant Nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, buvo atsisakyti karinio parengimo pamokų ir pratybų. Karinės rengybos katedras reikėjo palikti bent jau aukštosiose mokyklose. Tada būtų užtekę savanoriškai lankomų karybos pamokų. Taip, kaip dabar Lenkijoje. Bet po Ukrainos įvykių fakultatyvinių jau neužtenka. Atėjo metas mokytis valstybę ginti privaloma tvarka.
Beje, iš esmės tokią mintį iškėlė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis, tik kitos problemos nustūmė gynybinio modelio reformas į antrą planą.
Taip, šveicariškas gynybos modelis, kai visi piliečiai apginkluojami ir reguliariai pakviečiami į mokymus, Lietuvai gal būtų per brangus. Bet yra tarpinis, „ekonominis“ variantas, įvedant privalomąjį karinį parengimą mokymo įstaigose visuotinės apimties gynybinį modelį padarytų pigesnį.
Antroji klaida, kuriant šiuolaikišką Lietuvos kariuomenę, buvo blaškymasis tarp šauktinių ir profesionalų. Dabar orientuojamasi į mišrų modelį: profesionali kariuomenė plius šauktinių rezervas. Tokią ginkluotųjų pajėgų struktūrą mato ir kariuomenės vadas Jonas Vytautas Žukas.
Jei pridėtume privalomojo karinio parengimo komponentą, tokia kariuomenė, ypač jos šauktinių sektorius, būtų efektyvesnis ir atsieitų pigiau. Dabar parengti šauktinį numatyta per 9 mėnesius. Bet jeigu šauktinis vidurinėje ar profesinio ugdymo mokykloje, vyresnėse klasėse bus metus lankęs karinio parengimo kursus po dvi pamokas per savaitę, tokiam apmokyti užtektų 6 mėnesių, taigi akivaizdžiai būtų sutaupyti trys mėnesiai naujokams maitinti, išlaikyti.
Manau, kad aukštosiose mokyklose karinė rengyba turėtų būti dėstoma bakalauro studijų metu, II ir III kursuose. IV kursas – baigiamasis, taigi atsakingas ir studentui turi būti leista gilintis tik į specialybės dalykus.
Žinoma, čia siūlomi tik karinio parengimo modelio apmatai. Sudarant konceptualų modelį reikėtų atsižvelgti į šiuolaikinę studijų struktūrą – dabar juk ne sovietiniai laikai. Studentas kada panorėjęs gali pakeisti ne tik studijuojamąją specialybę, bet ir pereiti į kitą aukštąją mokyklą.
Tačiau bet kuriuo atveju, per du metus, tarkime, po dvi akademines valandas karinio parengimo kursus lankiusiam jaunuoliui kariuomenėje jau užtektų 3 mėnesių jį apmokyti. Trys mėnesiai – ir jau turime išsilavinusį, pasirengimo lygiu artimą profesionalui šauktinį!
Nuo Baltijos jūros iki Portugalijos krantų – Lietuvos armija stipriausia iš visų, taip galėtumėme perfrazuoti seną sovietų kariuomenės pamėgtą dainą. Svajonės, svaičiojimai? Atkakliai ir užsispyrusiai dirbdami, galime įgyvendinti net drąsiausias svajones. O šioji, sukurti aukšto profesionalumo ir itin veiksmingas šalies nacionalines ginkluotąsias pajėgas, kurios būtų realus mūsų nepriklausomybės išsaugojimo garantas, nėra neįmanoma misija.
Taip, sukurti tokį gynybinį modelį reikės ne tik daug laiko bet ir kantrybės. Reikės susitarti tarpusavyje politikams, reikės visuomenės pritarimo, tačiau mes galime. Mes, skirtingų profesijų, skirtingo išsilavinimo ir skirtingų pažiūrų žmonės, susivienijome kai stojome į NATO, mes sugebėjome susitarti dėl stojimo į Europos Sąjungą, mes galime susitarti ir dabar. Todėl pradėkime nedelsdami, nes niekas nežino kiek mes turime laiko.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
