Dirbti pradėjo anksti
Augau nepasiturinčioje šeimoje, pinigais niekada nelijo, todėl vasarom pardavinėdavau ledus, dėdavau centą prie cento, kol kartą metuose pavykdavo nusipirkti išsvajotą brangesnį daiktą, ko, be abejo, mano tėvai negalėdavo sau leisti.
Tačiau to jų ir neprašydavau – suprasdavau, kokia sunki situacija namuose. Baigęs mokyklą kabinausi į gyvenimą, gerais pažymiais baigiau mokslus, dar studijuodamas susiradau pirmąjį darbą.
Dabar būdamas 31-erių ir turėdamas pastovų bei neblogai apmokamą projektų vadovo darbą, pagaliau jaučiuosi atsistojęs ant kojų. Nieko ypatingo nesitikiu iš valstybės, suprantu, kad kiekvienas yra atsakingas už savo kailio gelbėjimą, todėl visada ieškau būdų ne tik užsidirbti, bet ir sutaupyti, atsidėti ateičiai, juk nežinai, ką tau atneš rytojus.
Prie kaupimo II-ojoje pensijų pakopoje prisijungiau gan anksti, būdamas 26-erių metų, kai tik gavau nuolatinį darbą. Kai buvo įvestas kaupimo modelis, kuriame prie pensijos kaupimo prisideda ne tik darbuotojas, bet kaupimą skatina ir valstybė, net rankomis suplojau – pagaliau ir Lietuva pritaikys kažką vakarietiško. Sekiau kaupimo rezultatus, pradėjau domėtis investavimu, stebėjau, kaip auga mano būsima pensija.
Dabar atrodo, kad tai dariau veltui, nes pensijų tvarka keičiama dažniau nei keičiasi oras lauke. Nuolat kalbame apie vis dar tebeskurstančius senjorus, tačiau kas daroma dėl to, kad jų gyvenimas taptų geresnis?
Nori senti oriai
Aš pripratęs prie aukštesnės gyvenimo kokybės ir už dvidešimties ar trisdešimties metų nenoriu gyventi taip susispaudęs, kaip dabar gyvena mano tėvai pensininkai.
Kodėl valstybė kaišioja pagalius į ratus žmogui, norinčiam susiplanuoti savo senatvę ir užsitikrinti papildomą pensiją prie grašių, kuriuos turbūt gausiu iš „Sodros“? Kodėl ji pažada prisidėti pati, o tada atsitraukia...
Įvedus planuojamas reformas valstybės pagalba kaupti pensijai mažės. Mano jau sumokėtų mokesčių dalis, kuri seniau kaupėsi, dabar stebuklingai išgaruos, o pats turėsiu atiduoti jau 4 proc. savo atlyginimo. Ir dar be garantijos, kad po metų kitų vėl nesugalvos politikai kaip „geriau įdarbinti piliečių pinigus“.
Manau, kad būtų sąžininga, jei valstybė prisidėtų tiek pat, kiek ir dirbantysis. Pinigai – tai mano, ir moku mokesčius, tai noriu, kad ir valstybė taip pat atsakingai rūpintųsi savo piliečiais ir jų ateitimi.
Dabar vykstantis chaosas ir impulsyvūs sprendimai verčia numoti ranka į viską ir plaukti pasroviui tikintis, kad visa gvardija esamų ir būsimų pensininkų pavalgys iš vieno ir to paties „Sodros“ lovio. O kas, jeigu visiems taip ir neužteks? Trupiniais sotus juk nebūsi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
